16 DVASINGUMAS Niekada nemaniau, kad turėsiu dvasios vadovą. Dabar, kai pokalbiai su juo man padėjo, manau, kad savo dvasiniame gyvenime kiek- vienas turėtų žengti šį žingsnį. Vieną praėjusios žiemos rytą atsikėliau gana anksti, kad galėčiau pamatyti saulėtekį Čikagoje. Išlipusi iš lovos, užsivilkau drabužius keturiais sluoksniais ir per 10 minučių pėsčiomis nuėjau iki Kathy Osterman paplūdimio Čikagos šiaurinėje dalyje. Čia mane pasitiko nuostabus žiemos saulėtekio vaizdas. Stebėjau, kaip saulė pamažu kyla virš horizonto. Apsižvalgiau, kelios dešimtys žmonių netoliese taip pat gėrėjosi vaizdu. Ant molo stovintis vyras man nusišypsojo. „Gražiausias reginys mieste“, – pasakė jis ir apsisukęs nuėjo pradėti savo eilinę dieną. Vėliau tą pačią dieną, eidama per savo rajoną, kalbėjausi telefonu su seserimi Jessie, savo dvasine vadove. Pokalbio pradžioje ji paklausė, kur šį mėnesį sutikau Dievą. Papasakojau, kad išgyvenau dvasinės sausros pe- riodą, kurį, be abejo, dar labiau paaštrino ilgos, tamsios dienos ir pandemija. Vėliau užsiminiau apie tą rytą paplūdimyje išgyventą akimirką, kokia ji buvo graži. „Hmm, – tarė ji. – Papasakok man apie tai daugiau.“ Kalbėjau, koks neįtikėtinai spalvingas buvo dangus – jutau, kad ten galimai sutikau Dievą. Ir tada žodžiai ėmė lietis. Ten, paplūdimyje, mes, grupė nepažįstamų žmonių, kartu stebėjome kai ką gražaus. Ši patirtis tapo dar gražesnė dėl to, kad buvo bendra mums visiems. Seniai nebuvau išgyvenusi tokios nuostabios akimirkos drauge su nepažįstamais žmonėmis. Stebėdama ryto saulėgrįžą, jaučiau atgarsį to, ko man trūko nuo tada, kai kovidas uždarė koncertus, meno muziejus ir futbolo rungtynes – žmonių bendruomenes. „Na, – atsiliepė sesuo Jessie, – tai skamba kaip malda.“ Kai pirmą kartą seserį Jessie sutikau darbo reikalais, iškart patraukė jos humoro jausmas ir geranoriškumas. Taigi, kai ji feisbuko grupėje parašė, kad yra atvira dvasinio vadovo tarnystei, užteko pusės sekundės, kad nusiųsčiau jai elektroninį laišką. Džiaugiausi, kad turėsiu galimybę kartą per mėnesį su ja pasikalbėti! Tik po to, kai buvo suplanuotas pirmasis mūsų susitikimas, pradėjau nervintis. Visada atrodė, kad dvasinio vadovo paslaugos skirtos „aukštos prabos“ katalikams – žmonėms, kurie meldžiasi rožinį, laikosi visų taisyklių ir kasdien dalyvauja Mišiose. O aš esu katalikė, skeptiškai vertinanti Bažnyčią ir besimeldžianti nereguliariai, nors kai dalyvauju Mišiose, Dievas maloniai nustebina. Maniau, kad nesu verta dvasinio vadovavimo, kad neturėsiu ką pasakyti, kad nuvilsiu tą, kuriam teko nelaimė man vadovauti. Pasakyti, kad į tai įsivėliau dėl užgaidos, būtų per maža. Tad pradėdama pirmąjį mūsų dvasinį pokalbį per zoomą, „prisijungti“ paspaudžiau su nemenku nerimu. Ar ji duos man namų darbų? Ar pasakys, kad nepakankamai meldžiuosi? Ar nurodys, ką ir kaip turiu daryti? Bet dauguma mūsų pokalbių buvo panašūs į tą apie paplūdimį. Sesuo Jessie padeda pamatyti, kur buvo Dievas, kai pati jo nemaSarah Morris GALBŪT DVASIOS VADOVAS YRA TAI, KO JUMS REIKIA?
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==