1 DRAUGIJOJE Nuo pat pirmosios jėzuitų kartos Jėzaus Draugijoje vietą galėjo rasti iš esmės bet kokios tautos ar kultūros vyras, pajutęs pašaukimą sekti Jėzumi ir vadovautis ignaciškuoju dvasingumu. Ir kitoms vienuolijoms įprastą tautų ir kalbų margumyną Draugijoje dar padidino misionieriška vienuolijos dvasia, jėzuitišką pasaulį veikiai išplėtusi iki pat anuomet žinomų pakraščių – Rytų ir Vakarų Indijų. XVII a. Ukrainos žemėse pradėję kurtis jėzuitai beveik niekada nepriklausė bendroms vienuolijos struktūroms su Lietuvos bendrabroliais, tačiau gyvenimo mobilumas, geografinis artumas, o XX a. II pusėje – ir gyvenimas bei veikimas toje pačioje Sovietų Sąjungoje lėmė tai, kad ukrainietiški motyvai, tarsi vyšyvanka, ne viena proga praturtino ir papuošė Lietuvos jėzuitų istoriją. Iš Ukrainos kilę Lietuvos provincijos jėzuitai (iki 1773 m.) 1574 m. įkurta Lenkijos jėzuitų provincija apėmė visą Abiejų Tautų Respublikos teritoriją, tad Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvusiuose jėzuitų namuose (Vilniuje, Polocke, Nesvyžiuje) gyveno ir dirbo ne vienas iš Ukrainos žemių kilęs jėzuitas. Tarp jų – ir tėvas Martynas Laterna (apie 1552–1598) iš Drohobyčiaus (dab. Vakarų Ukraina). Vilniuje jis baigė filosofijos studijas, o vėliau, eidamas karaliaus Stepono Batoro nuodėmklausio ir pamokslininko pareigas, su valdovo dvaru ne kartą lankėsi Lietuvoje. Tėvą Laterną, 1598 m. švedų nuskandintą Baltijos jūroje, Lenkijos ir Lietuvos jėzuitai vėliau gerbė kaip kankinį, nors formalaus jo kulto pripažinimo procesas niekada nebuvo pradėtas. 1608 m. iš Lenkijos jėzuitų provincijos atskyrus naują Lietuvos provinciją, joje atsidūrė ir kai kurie iš Ukrainos žemių kilę jėzuitai, nors jų gimtieji kraštai liko Lenkijos provincijos sudėtyje. Tarp tokių pirmiausia minėtinas lvovietis Simonas Niklevičius (apie 1571–1632). Jis tapo antruoju Lietuvos provincijos provincijolu ir net du kartus ėjo Vilniaus kolegijos-universiteto rektoriaus pareigas. Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštyne išliko jo užrašų knygelė, vadinamoji „silva rerum“. Tarp joje užfiksuotų įvairenybių esama ir anekdotų (kaipgi be humoro), ir medicininių receptų bei patarimų, kaip gydytis ir saugotis nuo maro. Dar kitoks iš Lvovo kilusio tėvo Benedikto Pauliaus Boimo (apie 1629–1670) atvejis. Jis buvo prie Lvovo lotynų apeigų katalikų katedros stovinčios garsiosios Boimų kop- lyčios-mauzoliejaus (1606–1615) statydintojo Grigaliaus Boimo anūkas, Lvovo gydytojo ir miesto tarėjo Pauliaus Jurgio Boimo sūnus, jaunesnysis jėzuito, Kinijos misionieriaus, Mykolo Boimo brolis. Nežinia dėl kokių priežasčių 1646 m. jis įstojo ne į Lenkijos (kaip brolis), o į Lietuvos provincijos naujokyną Vilniuje ir tapo šios provincijos nariu. Gyvenimo pabaigoje ėjo Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčios pamokslininko pareigas, čia mirė ir buvo palaidotas. Gyvendamas Vilniuje, parašė du poleminius veikalus, skirtus stačiatikiams. Nepaisant akivaizdžios poleminės-apologetinės intencijos, Dr. Liudas Jovaiša Lietuva ir Ukraina: jėzuitų istorijos perspektyva
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==