29 PROVINCIJOJE Dalyvauti sinodiniuose susitikimuose Šv. Ka- zimiero bažnyčioje užsiregistravo 30 žmonių, tad buvo sudarytos 6 grupelės. Bažnyčioje patarnaujanti ses. Marija Marozaitė, SJE, pasirūpindavo, kad visi dalyviai el. paštu iš anksto gautų būsimo susitikimo temą ir klausimus, skelbtus sinodinio kelio Lietuvoje svetainėje. Kiekvienai grupelei buvo paskirtas moderatorius ir jo padėjėjas, vadinamasis raštininkas – žmogus, užrašantis pagrindines mintis, kad paskui būtų lengviau padaryti bendrą įžvalgą, teikiamą Vilniaus arkivyskupijos sinodinio kelio komandai. Visi susitikimai vykdavo gyvai, grupelės išsiskirstydavo po visą bažnyčios erdvę. Jei ateidavo ne visi užsiregistravusieji, susijungdavome, bet niekada nebuvo mažiau nei 4 grupelės. Šv. Kazimiero bažnyčioje aptarėme penkias sinodo temas: „Kelionės bendrakeleiviai“, „Klausytis ir kalbėti“, „Šventimas“, „Atsakomybė už bendrą misiją“, „Dialogas bažnyčioje ir visuomenėje, ekumenizmas“. Kiekvienas mūsų susitikimas prasidėdavo šv. Mišiomis. Po jų pakviestas pranešėjas pasakydavo keletą minčių to vakaro tema. Grupelėse pasidalijimai įžvalgomis vykdavo, kaip įprasta ignaciškojo dvasingumo bendruomenėse, trimis ratais ir trukdavo apie valandą. Moderatoriai kaskart primindavo, kaip turėtų vykti pokalbis, kad svarbiausia – nediskutuoti, nepertraukinėti kalbančiojo ir atidžiai klausytis. Prieš skirstydamiesi į grupeles, vakarą pradėdavome bendra malda ir vėl visi sueidavome užbaigos maldai. Prieš pradedant susitikimus buvo neramu, kaip seksis dalintis mintimis trimis ratais ir atlikti bendruomenines įžvalgas. Tas nerimas jautėsi dar dalyvaujant Vilniaus arkivyskupijos sinodinio kelio rengiamuose nuotoliniuose koordinatorių ir moderatorių susitikimuose-mokymuose. Pradžioje pagrindiniai klausimai būdavo apie tris pasidalijimų ratus, vėliau – apie bendruomeninę įžvalgą. Todėl vieną kartą buvo pakviestas t. Mindaugas Malinauskas, SJ, kad išsamiai paaiškintų, kas yra bendruomeninė įžvalga. Mūsų grupelėje visi susitikimai vyko labai sklandžiai, niekas nepertraukinėdavo kalbančiųjų, nediskutavo. Kitose grupelės pasitaikydavo ir karštų diskusijų. Kai kas pasigedo, kodėl bendroje įžvalgoje atitinkama tema neįrašyta būtent tai, ką jis pasakė. Aptariant pirmas temas kartais žmonės išsakydavo pa- stabų, kad Bažnyčia – jos vyresnybė ar kunigai – turi daryti tą ar kitą. Antrame rate atliepus, kad Bažnyčia esame mes patys, vėliau tokių kategoriškų priekaištų nebesigirdėdavo. Stipriausias įspūdis buvo aptariant temą „Kelionės bendrakeleiviai“. Daug kas džiaugėsi, kad atėję į bažnyčią gali būti savimi, pažinti kitus, bet pripažino, kad visi esame labai skirtingi įvairiais aspektais: socialiniais, dvasiniais, liturginės tradicijos supratimo. Daugeliui norėjosi ne tik save matyti gerais Šv. Kazimiero bažnyčios bendruomenės nariais, bet rūpėjo ir kaip įtraukti kitus žmones, kurie nori ateiti į bažnyčią, bet nedrįsta, arba atėję nedrįsta įsitraukti į bendruomenę. Tą Kristina Ulkienė Sinodo vakarai Šv. Kazimiero bažnyčioje
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==