18 DVASINGUMAS Kas bendra tarp gyvenimo ir krikščioniškojo tikėjimo? Ar tikėjimas turi įtakos gyvenimo kokybei? Manau, retai susimąstome, koks glaudus tarp jų ryšys. Be tikėjimo apskritai nesugebėtume nei mąstyti, nei gyventi. Per tikėjimą mumyse formuojasi įsitikinimai ir jų struktūros, kurios tampa tarsi vidiniu žemėlapiu orientuojantis šiame pasaulyje. Na, pripažin- kime, kad jei ryte nubudę kaskart išvystume savo namus, stovinčius vis kitoje vietoje, suglumtume, nes mumyse jau tvirtai „įaugęs“ įsitikinimas (dar ir paremtas patirtimi), kad namai taip lengvai vietų nekeičia. Bet jei tai būtų mums įprastas reiškinys, tikriausiai nuo mažumės pradėtume klausti ir ieškoti atsakymo, o kas lemia tokį vietų keitimąsi, ir rastus dėsningumus priimtume tikėjimu. Asmenybės raidos profesorius J. Fowleris sako, kad tikėjimas – tai žmonių išvystyti ir tebevystomi būdai pažinti save, kitus ir pasaulį. Tikėjimas apskritai įmanomas tik dėl to, kad Kūrėjas žmogų apdovanojo laisve. Net jei apgailestaudami, kad negalime pasiekti tiesos absoliučiu žinojimu, norėtume atsisakyti tikėjimo dėl žinojimo, tai reikštų savosios laisvės atsisakymą, o kartu ir atsisakymą prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Taigi tikėjimas iš esmės yra žmogaus laisvės išraiška. Psichologai, gilinęsi į žmogaus dvasines patirtis ir tyrinėję, kuo tikėjimas svarbus žmogaus brendimui, pastebėjo abipusį ryšį tarp žmogaus brandos ir tikėjimo. Tikėjimas padeda įveikti asmenybės amžiaus krizes ir pats keičiasi pereinant iš vieno brandos etapo į kitą. Vienas iš svarbių poslinkių tikėjimui augant tampa pasirinkimas tam tikros perspektyvos, kuria žvelgiama į gyvenimą ir pasaulį. Vaikas pasaulį pradeda pažinti iš „ego“ perspektyvos, apimančios ir daiktus, kurie egzistuoja tik santykyje su juo. Tokiu atveju viskas reikšminga tiek, kiek reikšminga pačiam vaikui. Pavyzdžiui, vaikas labai natūraliai gali tikėti, kad ant palangės nutūpęs paukštis atskrido pas jį (primityvusis tikėjimas). Vėliau bręsdamas pamato, kad daiktai ir reiškiniai egzistuoja nepriklausomai nuo jo, ir bando atpažinti ryšius bei tarp jų veikiančius dėsnius (analitinis tikėjimas). Trečioji brandaus tikėjimo perspektyva – viskas, kas yra, egzistuoja santykyje su Kūrėju (egzistencinis tikėjimas). Ši trečioji perspektyva, pasak psichologų, leidžia pasiekti pilnutinę žmogiškąją brandą. Tikėjimas, kad mano egzistencija ir visa kūrinija turi tikslą, leidžia pasiekti ir vidinę darną, t. y. žingsnis po žingsnio integruoti atskilusias mano asmenybės dalis, kurios dažnai būna nustumtos į pasąmonę. Nekeldamas klausimų, kurie priskiriami egzistencinio tikėjimo sričiai, žmogus pasmerkia save egzistencinei tuštumai, iš kurios kyla beprasmybės jausmas. Gali kilti klausimas: kaip tikėti, jei nesu tik- ras (-a)? Pati abejonė nėra kliūtis tikėti. Ji gali būti variklis tobulėti. Kaip tik abejonė skatina žmones keisti senas įsitikinimų struktūras, kurios ilgą laiką gali būti minčių ir elgesio šaltiniai, tačiau tam tikrame etape pasirodo kaip nebepakankami ir žmogų ribojantys. Būtent abejonė tais atvejais paskatina pokyčius. Lina Šalučkienė, Gyvenimo ir tikėjimo instituto direktorė Kodėl naudinga ugdyti tikėjimą?
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==