12 DVASINGUMAS derinamos su „globaliai“ vertinama visuma. Čia esame įtraukiami į pačią „kontrastų žaidimo“ šerdį, kurioje vyksta tikrasis asimiliacijos procesas: nuolatinė įtampa tarp skirtingų kūrinio elementų – instrumentinių ir vokalinių išraiškos priemonių, diezinių ir bemolinių tonacijų kaitos, ritmo ir tempo svyravimų, perėjimo iš vienos muzikinės formos į kitą ir t. t. Visa tai tiesiogiai rezonuoja su mūsų vidiniais išgyvenimais, pasižyminčiais neišvengiamais kontrastais. Būtent iš šio „dialogo“ su muzikos kūriniu pamažu kyla prasmės klausimas: koks principas jungia visus šiuos kontrastus ir koks yra tikslas, kurio link krypsta ne tik kūrinio judėjimas, bet ir mūsų pačių egzistencija, kuriai šis judėjimas savotiškai meta iššūkį? Trečiuoju etapu, kurį būtų galima pavadinti persvarstymu, esame iš naujo kviečiami pažvelgti į kūrinį kaip į organišką visumą, tačiau šįkart bandant pasimėgauti maloniai stebinančia darna, kuri atveria protą bei širdį tiesos ir laisvės dovanai, perduodamai šioje muzikoje ir per ją. Ką tik aprašyta trejopa muzikinė patirtis puikiai atsispindi ir dvasiniame gyvenime. Tam, kad atsivertume gilesnei dvasinei patirčiai, mums neužtenka vien paviršutiniškai atliktos kokios nors maldos praktikos. Esame kviečiami įsigilinti į medituojamą maldos ar Biblijos ištraukos turinį – nuo išorinio Žodžio klausymosi pereiname prie vidinio supratimo ir skonėjimosi juo. Žinoma, toks kokybinis šuolis neįmanomas be mūsų pačių aktyvaus įsitraukimo ir pasirengimo atpažinti įvairius dvasinius judesius (motiones), kurie kartais gali atrodyti kontrastuojantys tarpusavyje ir keliantys iššūkį mūsų idealizuotam supratimui ne tik apie dvasinę tikrovę, bet ir gyvenimą apskritai. Šioje vietoje dvasinė įžvalga arba, kitais žodžiais tariant, gebėjimas „atskirti, atpažinti dvasias“ (discernimento) – dvasinio gyvenimo principas, kurio savo Dvasinėse pratybose moko šv. Ignacas Lojola, – yra būtinoji prielaida didesnei dvasinei pažangai ir vidinei laisvei įgyti. Tai yra kritinis momentas, kai pirminis naivus supratimas ir paviršutiniška motyvacija turi užleisti vietą nuolankiam, drauge ir gilesniam, tikresniam savęs ir Dievo pažinimui. Apmąstydami Dievo žodį, per vaizduotę stengdamiesi įsitraukti į patį kontempliuojamos scenos veiksmo sūkurį, esame kviečiami ne tik persiimti Dievo veikimu, bet ir apsispręsti kokybiniam gyvenimo pokyčiui. Naujas žvilgsnis yra neatsiejama horizontų kaitos dalis. Nuo šiol savo gyvenimą suprantu ne kaip hermetišką, savitikslę egzistenciją, bet kaip nuolatinį kvietimą atsiliepti į visa apimančią Dievo Meilę – per Jį, su Juo ir Jame gaunu naujo gyvenimo dovaną! J. S. Bacho Pasija pagal Matą kaip Dievo žodžio internalizacijos mokykla Panašią laipsnišką progresiją aptinkame ir Pasijos pagal Matą muzikinėje architektūroje, pasižyminčioje nuolatiniu J. S. Bacho siekiu kelti klausytojui iššūkį muzikos išraiškos priemonių įvairove. Vien tai, kad šis kūrinys buvo sumanytas dviem muzikantų grupėms, išdėstytoms priešingose Leipcigo šv. Tomo liuteronų bažnyčios pusėse, liudija aiškų norą pasitelkus muziką įtraukti klausytojus į pačią evangelinio pasakojimo dramos esmę. Ir kūrinio padalijimas į dvi atskiras dalis, kad būtų galima įterpti pamokslą, aiškiai rodo, jog jo centras ir tikrasis tikslas yra ne kas kita, o Dievo žodis arba, tiksliau tariant, jo atgarsis klausytojo širdyje. Išties vidinė Pasijos pagal Matą muzikinės struktūros logikos esmė ta, kaip J. S. Bachas organizuoja savąjį evangelinio pasakojimo „muzikinį komentarą“. Norėdami visa tai geriau suprasti, turėtume išsamiau analizuoti skirtingus šio kūrinio muzikinius parametrus, tačiau, taupydami vietą ir laiką, pasitenkinsime tik trumpa muzikinių formų apžvalga.
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==