25 PROVINCIJOJE Kas jus paskatino aukoti būtent jėzuitų misijai Lietuvoje? 2001 m. rugpjūtį svečiavausi pas savo brolį Petrą, ir jis man davė paskaityti Baltijos jėzuitų plėtros projekto lėšų rinkimo vajaus laišką, pasirašytą t. Antano Saulaičio. Brolis paklausė mano nuomonės apie šį prašymą aukoti. Tuo metu Petras kovojo su paskutinės stadijos kasos vėžiu ir planavo savo palikimu paremti įvairias vaikų švietimu besirūpinančias organizacijas. Mes prisiminėme dar XX a. šeštojo dešimtmečio pradžioje užsimezgusius draugystės ryšius su t. Saulaičiu ir jo šeima. Antanas ir jo sesuo mokėsi keleriais metais vyresnėse klasėse už mus lietuviškoje katalikiškoje pradinėje, vėliau – vidurinėje mokykloje. O jų mama buvo mūsų jaunesnės sesers mokytoja darželyje. Po daugelio metų šiuo laišku t. Saulaitis sugrįžo į mūsų šeimos gyvenimą. Keletą kartų pasikalbėjęs telefonu su Baltijos jėzuitų plėtros projekto vadovu Tadu Kulbiu, Petras įgaliojo mane tvarkyti jo fondą, kurį įkūrė jėzuitų mokykloms Lietuvoje remti. Jis norėjo, kad aš užtikrinčiau, jog tos lėšos bus tinkamai panaudotos. Gal galite papasakoti apie jūsų šeimos lietuviškas šaknis? Deja, brolis Petras mirė 2001 m. spalio mėnesį. Po metų mudvi su mama pirmą kartą aplankėme Lietuvą – mano visų keturių senelių gimtinę. Seneliai imigravo į JAV pačioje praėjusio amžiaus pradžioje. Prisimenu, kad man ruošiantis į pirmąją klasę, mama pasakė tėčiui ir močiutei, gyvenusiai kartu su mumis: „Mes turime pradėti namuose kalbėti angliškai, nes MaryAnn greitai lankys mokyklą.“ Iki tol, kol man sukako penkeri metai, namuose visi kalbėjome tik lietuviškai. Mes gyvenome Voterberio (Waterbury) mieste (Konektikuto valstija), toje dalyje, kurioje buvo įsikūrę daug lietuvių šeimų, ir visi vaikai lankė lietuvišką Šv. Juozapo bažnyčią bei prie jos veikusią pradinę mokyklą. Viešėdamos Lietuvoje, mes su mama susitikome su tėvais jėzuitais, kurie rūpinosi jėzuitų mokyklų plėtra bei augimu, tarp jų – ir su tuometiniu Kauno jėzuitų gimnazijos direktoriumi t. Gintaru Vitkumi. Mums padarė didžiulį įspūdį jų vizija, sumanumas ir užsidegimas suteikti vaikams daugiau galimybių ateityje. Aš iki šiol prisimenu apgriuvusį pastatą, kuris buvo Vilniaus jėzuitų gimnazijos pradžia. Vėl lankiausi Vilniuje 2015 metais, tuomet susitikau su savo tėčio pusbroliu bei jo šeima. Iš jų sužinojome, kad mano senelis iš tėčio pusės buvo vyriausias iš dešimties vaikų. Jis ir jo sesuo emigravo į JAV. Sutiktasis tėčio Apie savo įsitraukimą į labdaringą veiklą sutiko papasakoti ir ilgametė Baltijos jėzuitų plėtros projekto tarybos narė bei viena ištikimiausių ir dosniausių jėzuitų mokyklų Lietuvoje rėmėja MARYANN STANAITIS DIESBURG. Didžiausia paskata man 2006 metais, atidarant brolio Petro J. Stanaičio sporto centrą Vilniaus jėzuitų gimnazijoje
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==