7 TIKĖJIMAS T. V. Šimkūno nuotr. patarnaujant gailestingumo darbais savo artimui. Šiomis priemonėmis naudodamasis tikintysis tikėjimo slėpinius gali visapusiškai išgyventi, giliai pažinti Kristų ir megzti vienybės ryšį su juo, net ir visiškai nieko nežinodamas apie pagavas, vizijas ir specialius mistinius pažadus. Slėpiniai yra Dievo numatyta ir nustatyta bendravimo su juo vieta, kur aukštesnė Dievo tikrovė ir žemesnė kūrinių tikrovė viena kitą persmelkia, pamažu viena kitą apima ir perkeičia. Tik slėpiniai teikia paguodą, nes jie yra malonės veikimas, gydantis giliausią mūsų egzistavimo žaizdą, įtrūkį tarp žmogaus ir Dievo. Atsiliepdami į Dievo malonės veikimą giliu nusižeminimu, tikintieji leidžiasi į tam tikrą sielos procesą – artinasi prie Bažnyčios dogmomis apibūdintų dieviškų slėpinių; vis giliau juos kontempliuodami, jie iš esmės yra perkeičiami, kad taptų pajėgūs priimti mistines patirtis. Nors Bažnyčios pripažintų mistikų patirtis iš pirmo žvilgsnio atrodo skirtinga nuo mūsų kasdienių krikščioniškų patirčių, tačiau teologų gerai išanalizuota atskleidžiant esminius momentus, ji nurodo į kiekvieno krikščionio mistinės patirties egzistavimą, jos ypatybes ir gaires, kurių laikydamasis krikščionis tampa vis jautresnis mistinėms patirtims. Pirmiausia tai pasireiškia augančiu sąmoningumu, padedančiu įžvelgti Dievo buvimą ir veikimą žmoguje bei pasaulyje ir atskirti įprastas krikščioniškas patirtis nuo mistinių. Dėl šio augančio sąmoningumo krikščionis atpažįsta tiesioginį Dievo mezgamą santykį su juo ir jautriai atsiliepia į galimybę vienytis su Dievu. Tiesioginį santykį su Dievu reikia suprasti kaip Dievo ieškančio žmogaus troškimo intensyvėjantį išsipildymą, o vienijimąsi su Juo – kaip vis didesnį šio troškimo perkeitimą į visišką bendrystę su Dievu. Šios patirtys ir jų pažinimas visada kviečia aukotis dėl artimo gėrio ir išganymo, vis radikaliau atsiduoti Dievo slėpiniui, nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus Dvasiai, kuri pamažu apima visą gyvenimą. Žinoma, kad tokia eilinių krikščionių bendrystė su Dievu paprastai būna dalinė ar nevisavertė, dažnai pertraukiama savanaudiškumo ar žemiškų rūpesčių, bet krikščionis kaskart yra kviečiamas atsiversti ir gilinti šią patirtį. Mistinė patirtis siejasi su pačia išganymo ir šventumo esme, todėl apima visą žmogų, perkeisdama, įtvirtindama dorybėse, išlaisvindama jį nuo jo paties, kad darytų gerus sprendimus, atitinkančius Dievo valią. Mistinė patirtis, kaip ir kiekviena krikščioniška patirtis, reiškia gyvenimą teologinėmis tikėjimo, vilties ir meilės dorybėmis, kurios veiksmingai suvienija žmogų su Dievu ir padeda gyventi tikrąja, ne egoistine, savastimi. Dabar, kai šiek tiek labiau pasigilinome į kasdienės mistikos galimybę krikščionio gyvenime, reikėtų bent savo sąmonėje stengtis „numitinti“ mistinę Dievo patirtį ir įžvelgti ją eilinio krikščionio gyvenime, kuris orientuotas į transcendenciją, kaip normalią ir priimtiną gyvenimo dalį, nors ir išlaikant visišką šventojo slėpinio nesuvokiamumą bei kilnumą.
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==