6 TIKĖJIMAS Taip jau nutiko, kad mes tapome ryškiai besikeičiančio Bažnyčios veido liudininkais. Dabar tikintieji lanko bažnyčią dėl kitokių motyvų, nei tai darė jų tėvai ir protėviai. Natūralu, kad klausiame, kokia bus ateities Bažnyčia ir ar tikintieji joje dar ras tai, ko giliai trokšta. Jėzuitas Karlas Rahneris mums paliko tokią ištarmę: „Atsidavęs ateities krikščionis bus arba mistikas, kuris „kažką“ patyrė, arba jo apskritai nebebus.“ Tam pritaria ir dvasingumo teologai, ragindami peržvelgti šiandienos dvasingumą ir jį atnaujinti mistikos patirčių akivaizdoje. Kalbame apie tam tikrą kiekvieno krikščionio mistinę dimensiją, atpažįstamą labiau ar mažiau netobulame kasdieniame gyvenime ir daugiau ar mažiau intensyvioje tiesos patirtyje, dėl kurios mes įgyjame savo tapatybę. Ir pati krikščionybė turi šią mistinę dimensiją, pasireiškiančią kasdieniame kiek- vieno krikščionio gyvenime ir parengiančią tikinčiuosius sąmoningai ir valingai patirti tiesioginę Dievo akivaizdą, kurią iki galo išgyvensime amžinybėje. Bėda ta, kad šiandien mistika vis dar suprantama kaip ypatinga dovana, o gal „prakeiksmas“, skirtas pavieniams, dažnai perdėm šventiems, o kartu keistiems asmenims, dovanai gavusiems tokią privilegiją, pasireiškiančią per vadinamąją „įlietąją kontempliaciją“, dažnai lydimą kūno ir sąmonės funkcijų praradimo, dvasios pagavų, ekstazių, vizijų ir kitokių sunkiai paaiškinamų reiškinių. Senesniuose dvasingumo vadovėliuose galima rasti teiginių, nurodančių, kur krikščionio gyvenime yra vietos mistikai: ogi tik tam tikrų Dievo išrinktų asmenų, padariusių didelę pažangą asketinėse praktikose, gyvenimuose, tarsi vainikuojant asketinį gyvenimą jautresniu ir atidesniu santykiu su Dievu. Pats dvasingumas dažnai tapatinamas ne su mistika, o su askeze, tai yra grynai žmogiška dvasine veikla ir pastangomis, sąmoningai ar ne užtemdant pirminį Dievo malonės veikimą ir iniciatyvą. Iš tiesų mistika mūsų tikėjime užima daug svarbesnę vietą. Pati mistikos sąvoka siekia antikos laikus. Žodis „mysterion“ yra kilęs iš žodžio „mistikos“ (veiksmažodis „myo“ reiškia „tylėti, užmerkti akis“), kuris helenistine prasme nurodo į misteriją: slaptą įšventinimo ritualą, leidžiantį žmogui susisiekti su dieviškąja sfera. Taigi, mistika – slapta ir sąmonei neprieinama tikrovė, atskleidžiama per ini- ciaciją. Krikščionybėje – tai Dievo išganingojo slėpinio patirtis, kai dieviškoji tikrovė, nors visada paslėpta, tapo visiems krikščionims bendru tikėjimo ir Dievo patirties objektu, jo meilės apsireiškimu, tačiau ne žmogaus iniciatyva ir suvokimu, bet malone Dievo, kuris apsireiškia Jėzuje Kristuje. Mistinio gyvenimo viršūnė yra veiksminga vienybė su Jėzaus Kristaus Dievu, kurią galima įgyvendinti tik per antgamtinę malonę. Štai kodėl krikštas su jo teikiama malone yra mistinis atgimimas Trejybėje ir dieviškoje šeimoje, augant ir keliaujant link galutinio susivienijimo su dieviškaisiais Asmenimis amžinybėje. Todėl mistinę patirtį reikėtų suprasti kaip krikščioniškosios egzistencijos pilnatvę ir tikėjimo gelmę. Kalbame apie tuos pačius tikėjimo slėpinius, pažįstamus iš Bažnyčios mokymo, švenčiamus ir patiriamus liturgijoje, išgyvenamus Kasdienybės mistika T. Mindaugas Malinauskas, SJ
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==