5 TIKĖJIMAS jaunų motinų, automobiliu ištrūkusių iš karo siaubo su trimis vaikais ir pora augintinių. Jos – puikus pavyzdys, kaip reikia mokėti realiai įvertinti tikrovę, nenuleisti rankų ir neprarasti vilties. Maniau, tikrai viską apgalvojau, kad kuo nuoširdžiau juos sutikčiau ir priimčiau. Juk nupirkau ir paruošiau maisto, paklojau lovas, net parūpinau dantų šepetėlių ir pastos, bet, mano nustebimui, dar nespėjusios atsigauti po varginančios kelionės, moterys prašė padėti susirasti bet kokį darbą, kad galėtų išlaikyti vaikus, nes jų vyrai liko ginti Tėvynės. Zaporožėje jos turėjo savo privačią medicinos kliniką ir ten dirbo. Kaip ir daugeliui kitų, atvykusių į svetimą kraštą, buvo nejauku prašyti valytojos, kasininkės, pardavėjos ar panašaus darbo, bet jos išdrįso. Ačiū Dievui, suradome darbą pagal specialybę. Mane sujaudino klinikos, į kurią kreipiausi, vadovų geranoriškumas ir nuoširdumas. Sulaukiau nemažai skambučių su darbo pasiūlymais ir didžiulį, nuoširdų norą padėti mūsų broliams ir seserims. Tai uždega... Kai sutikdavau mūsų namuose gyvenančias motinas ir klausdavau, kaip jos jaučiasi, iškart sulaukdavau atsakymo: mums viskas gerai, kitiems taip gerai nepasisekė kaip mums, tačiau apimdavo nerimas dėl jų užspaustų jausmų, nes akyse mačiau, kad po atsakymu „gerai“ slypi kur kas daugiau – galbūt pyktis, skausmas, liūdesys ar gedulas. Prireikė laiko, kad jos galėtų pasidalinti tuo, kas tikrai gyva širdyse. Moterys prisipažino, kad kiekvieną vakarą, užmigdžiusios vaikus, verkė ir sielvartavo. Tikrai taip, nes ryte jas matydavau nuo ašarų patinusiomis akimis. Ačiū Dievui, kad jos galėjo išlieti bent pirmąją dozę savo širdgėlos ir liūdesio... Kai daugiau šviesos ir giedros atsirado jų akyse bei širdyse, šviesiau pasidarė ir man. ...Kiekvieną dieną vis daugiau pabėgėlių pasiekdavo Lietuvą, gaila buvo matyti pasimetusius ir pavargusius žmones. Bet jei nepajėgi visų apgyvendinti, gali rasti būdų kitaip jiems padėti. Daugelis iš mūsų lankėme ir tebelankome kitur apgyvendintas šeimas ar vaikus, priimtus į vaikų namus. Kartais besiklausant karo paliestų šeimų istorijų bei patirčių apimdavo neviltis, skausmas ir liūdesys, kodėl niekaip negalima šių baisybių sustabdyti, ir tiek daug skausmo patiria nekalti žmonės. Prisipažinsiu, kad reikėjo mokytis iš naujo pasirinkti viltį ten, kur jos nesimato ir atrodo, kad išvis nėra. Lankydama keletą ukrainiečių šeimų, apsistojusių kaimo vietovėje, supratau, kad kartais paskubomis surasta darbo vieta (nors Jana labai norėjo dirbti) gali sukelti daug skausmo. Prabilusi apie darbą, gautą kavinėje, moteris pradėjo garsiai raudoti. Iš pradžių buvo sunku suprasti, kas vyksta, bet vėliau paaiškėjo, kad toje kavinėje paprastai lankosi daug rusų tautybės vyrų. Jana prisipažino, kad negalės jų aptarnauti, nes rusų kareivių padarytos žaizdos tokios gilios ir skausmingos, jog reikia daug laiko ir saugios erdvės joms gyti. Kai kitame kaime aplankau tris jaunas ukrainietes mamas su devyniais mažamečiais vaikais (mažiausiasis gimė antrą karo dieną), sujaudina šių motinų vienybė ir laikymasis išvien, padedant viena kitai. Jos moka dalintis viskuo, net vienu vaikišku vežimėliu devyniems mažyliams. Bet kartu supratau: nors tai labai kilnu ir gražu, vis tiek joms labai reikia pagalbos, būtina pasirūpinti jų buitimi (nors moterys kaskart sakydavo, kad nieko nestokoja). Kai važiuodavau namo jas aplankiusi, vis kildavo nauja mintis, kuo galiu šias šeimas pradžiuginti ir palengvinti jų kasdienį gyvenimą. Esu dėkinga Dievui ir geriems žmonėms, nes tos mintys greitai virsdavo tikrove. Kartais užtekdavo parašyti feisbuko paskyroje, kad ukrainiečių šeimai trūksta konkrečių daiktų, ir tuojau kas nors atsiliepdavo, parašydavo, kuo gali padėti. Ypač greitai į prašymą reaguodavo jaunos mamos. Ačiū joms! Atsiliepimas į pagalbos šauksmą paliečia ir davėjo, ir prašytojo giliausias stygas, ir taip suskamba gražiausia muzika, kurios vardas – meilė ir gailestingumas. Kaip norisi, kad ši muzika vis lietųsi ir nenutiltų, nes ji tikrai turi dangišką skonį...
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==