28 PROVINCIJOJE Nepamiršome ir jėzuitų nuo seno puoselėto teatro. Rodos, 1993 m. kovo 4-ąją Vilniaus universitete vaidinome seserų eucharistiečių režisuotą spektaklį apie karalaičio šv. Kazimiero gyvenimą. Smagu buvo dėvėti barokinius drabužius, taip nusikeliant į praeitį, primenančią, kad vaikštome tomis pačiomis Vilniaus gatvėmis kaip ir karalaitis. Nepamirštamos t. Antano Saulaičio prie laužo pasakojamos istorijos apie indėnus ir gyvenimą Brazilijoje. Bažnyčioje apsilankydavo ir pas bendrabrolius viešintys kiti misionieriai: t. Donatas Slapšys iš Indijos, t. Juozas Vaišnys, t. Kazimieras Ambrasas, t. Anicetas Tamošaitis iš JAV, – kiekvienas iš jų savitas, bet visada jausdavosi ir kažkas bendro, jėzuitiško. Būrėsi skautų ir ateitininkų grupelės, maldos būreliai su seselėmis eucharistietėmis. Neatsiejamas dalykas buvo talkos, nes jėzuitai visais laikais ką nors statė. Visi prisimename giesmę: „Dievas stato namus nuostabius – stato ne iš akmenų, stato iš gyvų širdžių.“ Šių metų saulėtą gegužės šeštadienį Šv. Ka- zimiero bažnyčioje susirinkome pasimelsti, pabendrauti ir prisiminti, kaip čia būrėmės prieš 30 metų. Akivaizdžiai pamatėme, ką Dievas per tą laiką pastatė. Atsirado ne tik naujų pastatų jėzuitų namų teritorijoje, bet išaugo ir bendruomenė, kurios nariais mes, dauguma – Vilniaus jėzuitų gimnazijos alumnai, tebesame. Mūsų vaikai irgi mokosi arba jau baigė jėzuitų gimnaziją, esame savo draugų vaikų krikšto tėvai ir džiaugiamės kiekvienu susitikimu. Nors ir susirinkome su šeimomis, sausakimšai bažnyčios užpildyti nepavyko, nes ses. Ligita dėsto studentams Bostone, ses. Judita tuo metu lankėsi Islandijoje, kuni- gu tapęs mūsų bičiulis Mozė studijuoja Romoje, o t. Gražulis darbuojasi Kulautuvos bažnyčioje, kurios statybai ir vadovavo. Dalis mūsiškių gyvena užsienyje, bet buvo su mumis maldoje. Labai simboliška, kad kartu bažnyčios suole meldėsi t. Saulaitis, kuris nuo 1992 m. atvykdavo „iš kito pasaulio“. Visi atsimename jo aukojamas šv. Mišias gamtoje bei bendras giesmes iš „Rinkinėlio stovyklai“, maldą „Tėve mūsų“ ženklais ir kaip priimdamas Komuniją kiekvienas išgirsdavo savo vardą. Visų mūsų mylimas t. Algimantas Gudaitis tądien aukojo šv. Mišias. Prieš 30 metų, birželio 13 d., būtent Šv. Kazimiero bažnyčioje jis buvo įšventintas kunigu. Tada mums, dar visai vaikams, buvo keista ir neįprasta matyti priešais altorių gulintį diakoną, visai bažnyčiai giedant Visų Šventųjų litaniją. Prisimenu ir sutrikusius sveikintojus, kurie rikiavosi su gėlėmis prie dvynių – kuris Algis, kuris Aldonas? Vė- liau – primicijos Prienų bažnyčioje ir šventė Skersabalio kaime. Su t. Algimantu vėl susitikome po trejų metų, kai jis po studijų JAV grįžo dirbti kapelionu į Vilniaus jėzuitų gimnaziją ir kalėdinėje šventėje pasirodė apsirengęs Kalėdų Seneliu. Jėzuitai moka prieiti prie jaunų žmonių įvairiais būdais ir nejučia diegti dvasingumą – rodos, per paprastą, bet autentišką bendravimą, tarsi būdami lygūs su mumis. Po 30 metų bandėme suskaičiuoti, kiek t. Algis yra sutuokęs mūsiškių porų, kiek mūsų vaikų pakrikštijęs. Smagu, kad dabar jis vėl yra gimnazijos, kurią jau lanko mūsų vaikai, kapelionas. Šv. Kazimiero bažnyčia – mūsų sakramentų šventimo vieta, svarbiausi gyvenime – Santuokos – įžadai duoti čia, bažnyčioje rinkdavomės pradėti naujų mokslo metų, čia gavome ir gimnazijos brandos atestatus. Simonas Mockevičius Kiekvieną kartą pagalvojus apie Šv. Kazimiero bažnyčią užlieja patys šilčiausi jausmai, grįžta gražiausi paauglystės prisiminimai. Čia buvo praleista daug prasmingo laiko, sutikta daug mielų žmonių, padaryta daug gerų darbų. Visa tai paliko pėdsaką mūsų gyvenimuose, padėjo užaugti žmonėmis, turinčiais turtingas sielas, besidalijančiais šiluma su kitais. Kaskart einant pro bažnyčią norisi užsukti bent trumpam pabūti su Dievu. Čia jis, atrodo, yra arčiausiai ir labiausiai savas, nes čia kartu su juo užaugome. Tai buvo gražiausias laikas. Monika Kugelevičiūtė
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==