Jėzuitai 2022 1 Ignaco ir mūsų atsivertimas
4 Jėzuitai 2022 1 Mielieji bičiuliai, geradariai ir bendradarbiai, visi, kurie atsiverčiate jau antrąjį žurnalo „Jėzuitai“ numerį. Džiaugiamės, kad keliaujate kartu su mumis ir kad galime jums papasakoti, kuo gyvena jėzuitų ir mūsų bažnyčių bendruomenės ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei JAV. Šiemet Jėzaus Draugija ir visa ignaciškoji šeima mini šv. Ignaco atsivertimo 500-ąsias metines. Jubiliejiniai metai yra proga ir mums daug ką apmąstyti, kaip tai darė Ignacas, sveikdamas po sužeidimo Pamplonos mūšyje. Ir šiandien jis ragina prisiminti, kaip per mūsų gyvenimo įvykius kalba Dievas, apie bend- ruomenės svarbą krikščionio gyvenime, apie pasirengimą keisti planus kilus poreikiui, t. y. atvirumą ir drąsą kūrybingai atsiliepti Dievui, kalbančiam per laiko ženklus. T. Vidmantas Šimkūnas, SJ DRAUGIJOJE 1 Ignaco ir mūsų atsivertimo akimirka TIKĖJIMAS 2 Gyventi iš tiesų ISTORIJA 4 Ispanų mistikas šv. Ignacas Lojola DVASINGUMAS 8 Gyventi kaip pranašui ĮVYKIAI 10 Apie tiesą ir laisvę 13 Kaip kūrėme kroniką apie Kroniką PROVINCIJOJE 16 Pal. Jurgio Matulaičio misija JAV 20 Jėzuitai Latvijoje ir medijos 23 Ką man davė MAGIS 26 Esminiai dalykai išlieka 30 Įgyvendinti savo galimybes Viršelyje – t. V. Šimkūno nuotr. Vyr. redaktorius Vidmantas Šimkūnas, SJ Redaktorė Jū ra tė Gra by tė Dailininkė Jūra tė Karašauskienė Sti lis tė Eg lė Gudavičienė
1 DRAUGIJOJE Švenčiame labai keistą įvykį – jėzuitų įkūrėjo šv. Ignaco Lojolos sužeidimą 1521 m. mūšyje prie Pamplonos. Šis įvykis pakeitė jo gyvenimą. Paskatino Jėzaus Draugijos įsteigimą, kas savo ruožtu išprovokavo rimtus pokyčius Bažnyčioje ir katalikybės istorijoje. 1521 m. gegužės 20 d. baskas karys Ignacas iš Lojolos gina Pamplonos miestą Ispanijoje nuo prancūzų kariuomenės. Patrankos sviedinys sutraiško Ignacui koją. Jis vos išgyvena ir turi keletą mėnesių gydytis. Ankstesnės svajonės apie pasaulietinę sėkmę ir šlovę dūžta. Visą likusį gyvenimą jis vaikščios šlubuodamas. Kol sveiksta, Ignacas neturi ką veikti. Jam duodama skaityti knyga apie Kristaus gyvenimą ir šventųjų biografijų rinkinys. Iš pradžių jis tai daro nenoriai, bet paskui apima įkvėpimas ir kyla mintis sekti šventaisiais. Ignacas radikaliai pakeičia savo gyvenimą, susitelkdamas į Kristų. Galiausiai išvyksta į ilgą piligriminę kelionę po Europą ir Šventąją Žemę. Jėzaus Draugijos generalinis vyresnysis t. Arturo Sosa sako: „Gera prisiminti, kad Ig- naco sužeidimas Pamplonoje buvo ne tiek laiminga pabaiga, kiek laiminga pradžia. Atsivertimas kartais susideda iš didžių pokyčių akimirkų, tačiau jis taip pat yra nesibaigiantis procesas. Nuolat turime į centrą iškelti Kristų. Šis procesas – tai piligrimystė vingiuotais keliais aukštyn ir žemyn; kartais tenka grįžti atgal, kartais – jaustis paklydusiems. Tačiau kelyje sutinkame žmonių, kurie parodo kelią ir ištiesia mums ranką.“ Tad norime leistis į kelią, švelniai vedami Šventosios Dvasios, vis labiau sutelkdami savo gyvenimą į Kristų ir mėgindami Kristuje viską matyti naujai. Apie Ignacą popiežius Pranciškus Jėzaus Draugijai sakė: „Jis visą gyvenimą atsiversdavo, [...] jo gyvenimo centre buvo Kristus. Ignacas nuolat pasitelkdavo įžvalgą. Tačiau įžvalgumas dar nereiškia, kad nuo pat pradžių ir visada viską pavyks suprasti teisingai. Tai veikiau navigacija, kompaso turėjimas, kad būtų galima leistis į kelią su daugybe posūkių. Visada reikia leisti vadovauti Šventajai Dvasiai, o ji mus veda į susitikimą su Viešpačiu.“ Ilgoje atsivertimo piligrimystėje šventasis Ignacas atrado tikrąją laisvę. Ar norite sužinoti, kaip jūs tai galite padaryti? Viską pakeitęs patrankos sviedinio smūgis šventąjį Ignacą ištiko prieš 500 metų, tačiau mes visi galime išgyventi panašaus pasikeitimo, atsivertimo, transformacijos akimirką. Interneto svetainėje https://ignatius500.global galima pasiklausyti tokių žmonių kaip jūs, pasakojančių savo istorijas, ir daugiau sužinoti apie šventojo Ignaco istoriją. Parengė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ Ignaco ir mūsų atsivertimo akimirka
2 TIKĖJIMAS Kai minime svarbias asmenines datas – gimtadienius, santuokos sukaktuves ir pan., švenčiame bažnytines ar valstybines šventes – Velykas, Kalėdas, Naujuosius metus, paprastai esame įpratę vienas kitą sveikinti ir ko nors linkėti. Turbūt sutiksite, kad daugelis tų linkėjimų būna nuostabūs, idealiai skambantys, tačiau nerealūs. Pvz., linkėjimas santuokos dieną „kad niekuomet gyvenime nesusipyktumėte“ arba gimtadienio linkėjimas „kad visos tavo svajonės išsipildytų“, arba Naujųjų metų naktį tariami gražūs žodžiai „kad ateinančiais metais lydėtų vien tik sėkmė“. Viena vertus, tokie linkėjimai yra natūralūs, žmogiški, šie troškimai kyla iš kažkada mūsų protėvių prarasto rojaus, nes juose slypi tai, kas tobula, pasaulis be kančios ar nesėkmių. Nesąmoningai ilgimės to rojaus ir jo linkime kitiems. Antra vertus, linkėjimai yra daug tikresni ir, manyčiau, nuoširdesni, jeigu neprasilenkia su netobula žemiška tikrove. Pvz., jei tas pats linkėjimas santuokos dieną skambėtų: „Linkiu jums, kad kai susipyksite, mokėtumėte vienas kitam atleisti“, arba minėtas gimtadienio linkėjimas būtų: „Linkiu, kad nenusimintumėte, jei kai kurios svajonės neišsipildys“, arba Naujųjų metų naktį linkėtume Dievo artumą patirti ir tada, kai sekasi, ir kai nesiseka. Tie, kurie turime šv. Ignaco rekolekcijų patirtį, žinome jo mokymą apie paguodą ir nepaguodą bei tai, ką jis pataria: „Kai pateikiantysis pratybas pastebi, kad jas atliekančiojo sieloje nekyla jokių dvasinių paskatų, pavyzdžiui, paguodų ar nepaguodų, ir jo neveikia jokios dvasios, turi jį daug klausinėti apie pratybas: ar jas atlieka nustatytu laiku ir kaip“ (Dvasinės pratybos, 6). Kitaip sakant, jeigu atliekantysis pratybas nepatiria paguodos ir nepaguodos, jis nesimeldžia, neieško Dievo. Laiške Šv. Klaros vienuolyno seseriai Teresei Rechadel Ignacas rašo: „Viešpats paprastai duoda ir leidžia dvi pamokas. Vieną jis duoda, o kitą leidžia. Jo duodama pamo- ka – tai vidinė paguoda, išstumianti visą sumiši- mą ir visur teikianti Viešpaties meilę. Tiems, ką apšviečia ši paguoda, [Jis] vėliau atskleidžia ir daug slėpinių. Su tokia paguoda galiausiai visi vargai yra malonumas, o visas nuovargis – poilsis.“ Antrą pamoką, kurią Viešpats leidžia, Ignacas aprašo taip: „O kai liekame be šios paguodos, ateina kita pamoka: mūsų senasis priešas mums sukuria visus įmanomus nepatogumus, kad tik nukreiptų šalin nuo to, ką pradėjome; mus labai engia ir vis taikosi naikinti pirmosios pamokos [poveikį]; dažnai mums įteigia liūdesį, kai [...] ne- T. Aldonas Gudaitis, SJ GYVENTI IŠ TIESŲ Šv. Ignacas primena, kad neišvengiamai patirsime paguodą ir sielvartą, džiaugsmą ir savo ribotumą. Tai yra tikėjimo kelionė link Dievo.
3 TIKĖJIMAS T. Vytauto Sadausko, SJ, nuotr. pajėgiame maldoje pajusti nė menkiausio atsidavimo, kontempliuoti ar nors kiek viduje pasigardžiuoti ir pasiskonėti kalbėdami ar klausydami apie Dievo, mūsų Viešpaties, dalykus.“ Mano tikėjimo kelionėje šis Ignaco mokymas apie dvi pamokas be galo svarbus, nes padeda atpažinti, kaip Dievas veikia gyvenime. Ypač tas Ignaco pastebėjimas, kad Viešpats „leidžia“, man padeda suvokti, kad jis nenori ar specialiai nedovanoja kančios, nesėkmės, nepaguodos, bet leidžia tai iš meilės man. Važiuodamas atlikti jėzuitams privalomų metinių rekolekcijų, dažnai baimindavausi, nenorėdavau jose patirti nepaguodos, sausros, nes tai išgyventi nėra lengva, o kartais – net labai sunku. Tačiau vis labiau įsitikinu, kad per paguodos ir nepaguodos patirtis, kurias Viešpats leidžia, atsiskleidžia tikroji gyvenimo prasmė, rekolekcijos paruošia grįžti į kasdienybę, kuri yra ne įsivaizduota, bet tikra, konkreti, su džiaugsmais ir iššūkiais. Ignacas primena, kad šioje žemės kelionėje neišvengiamai patirsime paguodą ir sielvartą, džiaugsmą ir savo ribotumą. Kitaip tariant, sėkmės ar nesėkmės patyrimas yra pati tikriausia tikėjimo kelionė link Dievo. Kartais pragyventą dieną mes vadiname sėkminga, nes jaučiamės daug nuveikę, o vakare – maloniai pavargę. Tačiau būna dienų, kai viskas krinta iš rankų, nėra džiaugsmo, niekur nespėjame, kaltiname save, kitus. Krikščioniškas mokymas mus ramina ir guodžia, kad toks žemiškas gyvenimas yra tikras, nesuvaidintas. Pagaliau vis labiau suprantame, kad pats žmogaus gyvenimas yra dvasinės pratybos. Jame patiriame laimėjimų ir praradimų, džiaugsmo ir sielvarto, ištvermės ir kančios dvasinių judesių. Tobulas Dievas atėjo į mūsų netobulą pasaulį, jis nepalieka žmogaus. Iš Jėzaus asmens galime mokytis priimti šį pasaulį. Kuo labiau pajėgsime priimti netobulą pasaulį, netobulus save ir kitus, tuo panašesni į tobulą Dievą būsime.
4 ISTORIJA Ko tik neprikalbėta apie šv. Ignacą per penketą mus skiriančių amžių: kad jis – vienas labiausiai pasaulio istoriją paveikusių žmonių, kad buvo geresnis organizatorius už Napoleoną, kad pakeitė visuomenę radikaliau nei Leninas, kad sukūrė veiksmingiausią motyvacijos metodą – iki šiol plačiai taikomas Dvasines pratybas, esą, paskatinusias daugiau atsivertimų, nei yra žodžių toje mažoje knygelėje. Galiausiai – įsteigė Jėzaus Draugiją, sėkmingai gyvuojančią jau puspenkto šimtmečio ir XVIII a. auklėjusią keturis penktadalius Europos šviesuomenės... Dėl to vieni jį aukštino, kiti keikė, bet baltoji ir juodoji legendos veikia panašiai: it rūkas apgaubia ir uždengia gyvą žmogų. Dar blogiau: dažnai paslepia vertingiausią palikimo dalį – jo elgesio motyvus, link šventumo nueitą kelią, iš kurio galime pasimokyti mes, paprasti mirtingieji. Tai ir bandysiu aptarti šiame tekste, atsiliepdama į reakcijas, gautas lietuvių kalba pasirodžius šv. Ignaco laiškų rinktinei, kurią turėjau džiaugsmo (ir vargo) išversti. Stereotipų miglos Dar vaikystėje sovietmečiu mane pasiekė senos „juodosios legendos“ atbalsis: „Trijų muškietininkų“ tęsinyje perskaičiau, kad Aramis priklausė labai slaptam ir labai galingam jėzuitų ordinui, o galiausiai net tapo jo generolu. Čia A. Diuma užrašė anuo metu paplitusią sąmokslo teoriją, kad kaip tik šio ordino atstovai slapčia tampo pasaulio įvykius lemiančius siūlus. Daugiau sužinojusi apie istorines aplinkybes nesistebiu, kad XIX a. visuomenė (ir A. Diuma) apstulbusi žvelgė, kaip veržliai atsikuria Draugija po beveik penkių draudimo dešimtmečių. Tik ar šie niuansai svarbūs nuotykių romano skaitytojui, ir dar vaikui? Galiausiai atmintyje išlieka tik įspūdis, neapibrėžtas pavidalas – stereotipas. Jau studijuodama universitete susidūriau su dar viena „juoda“ šventojo versija: neva F. Dostojevskio Didysis Inkvizitorius, užgrobęs Dievo žinios monopolį, kad savaip vestų į išgelbėjimą vargšus silpnus žmones, sukurtas žvelgiant į šv. Ignaco asmenybę. Stereotipai subyrėjo, kai išgyvendama rimtą lūžį gyvenime nutariau perskaityti šv. Ignaco raštus. Greitai „prarijau“ jo autobiografiją, nuobodžiaudama praverčiau Dvasines pratybas ir Konstitucijas, bet pasiekusi laiškus nirte į juos panirau. Prieš akis iškilo gyvas žmogus, dar daugiau – praktinės išminties kupinas patarėjas, gebantis pamokyti, kaip priimti sprendimus dėl daugybės svarbių (ir mažiau svarbių) gyvenimo kebeknių. Aišku, prireikė dar trejų ar ketverių metų, kol išgyventas atradimo džiaugsmas „tapo kūnu“ – pavyko jį iš tiesų pritaikyti. Užtat kaip buvo smagu, kai, arkivysk. Lionginui Virbalui, SJ, paskatinus, užpernai vėl paėmiau iš lentynos ispanišką beveik 400 Ignaco laiškų rinktinę ir peržiūrėjau senuosius savo pabraukimus. Šįkart šv. Ignacas atsivėrė visiškai naujai, ypač Jūratė Micevičiūtė Ispanų mistikos aukso amžiaus pirmeivis: šv. Ignacas Lojola
5 ISTORIJA dėl to, kad po pirmojo lemtingo mūsų „susitikimo“ jau buvau išvertusi šv. Teresės Avilietės bei šv. Kryžiaus Jono veikalus ir kaip gidė išvaikščiojusi jų kelius. Šv. Ignacas ir didieji ispanų XVI a. mistikai Šv. Ignacas Lojola laiku šiek tiek aplenkė garsiuosius basųjų karmelitų mistikus ir savotiškai nutiesė jiems kelią. Šv. Teresę Avilietę labai padrąsino jos nuodėmklausiai jėzui- tai – jų vadovaujama, ji, regis, net atliko dvi pirmąsias ignaciškųjų pratybų savaites. Šv. Kry- žiaus Jonas baigė jėzuitų kolegiją, kurią jo mieste fundavo Ignaco bičiulis, Flandrijoje jį šelpęs pirklys, o įsteigė Ignaco dvasios mokinys šv. Pranciškus Bordžija. Kad ir pats Ignacas buvo ne vien genialus organizatorius ir dvasios tėvas, bet ir ypatingas mistikas, atrasta tik XX a. Tiesa, tuo neabejojo artimiausi jo bičiuliai: anot Nadalio, Ignacas buvo „gavęs iš Dievo ypatingą malonę žvelgti į Švč. Trejybę laisvai ir ramiai […], taip pat jausti ir kontempliuoti Dievo artumą ir mylėti dvasinius dalykus visuose daiktuose, veiksmuose ir žodžiuose, taip tapdamas kontempliuotoju veiksme, sakydamas, kad reikia rasti Dievą visame kame“. Šv. Ignacas išgyveno tarnystės mistiką: jo manymu, kūrinys savo meilę Kūrėjui išreiškia garbindamas, paklusdamas ir tarnaudamas. Dvasinėse pratybose siūlydamas apmąstyti Jėzaus gimimo sceną, Ignacas rodo tokią pagarbą Šventajai šeimai, kad jų nedrįsta nė pirštu paliesti: „O aš, varguolėlis, nevertas tarnas, žvelgiu į juos kaip įmanoma nuolankiau ir pagarbiau, kontempliuoju ir patarnauju, kai jiems to reikia, lyg tenai būčiau“ (Dvasinės pratybos, 114). Taip pasireiškia mums dažnai nė negirdėta religingumo dorybė – teisingumo dorybės atmaina, kai žmogus atiduoda Dievui Jam prideramą pagarbą ir išorinį gerbimą (kulto apeigas), nes „mes, kūriniai, pagrįstai esame Jam skolingi“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2095). Ignacui „tarnauti“ reiškia „mylėti praktiškai“, tai yra darbais. Bet ką galėtume duoti Dievui? Jam tarnaujama tarnaujant artimui – Bažnyčiai, nes tai ji, o ne individuali siela, yra Kristaus sužadėtinė. Ignaco laiškai. Kaip juos skaityti? Ignacas rašė vadinamąja „ikiklasikine kastilų“ kalba, kuria parašyti ir riterių romanai, apsukę galvą Don Kichotui; jų stilius, anot penkiasdešimt metų vėliau rašiusio Servanteso, „yra sunkiai įkandamas“ („Don Kichotas“, 1, 47 sk.). Dar sudėtingesnę jo kalbą darė ypač pagarbus ir mandagumo formų perpintas stilius, kurio mokydavo jaunus didikus. Karaliaus iždininko rūmuose auklėtas Ignacas jį Renkant iliustracijas būsimajai knygai apie šv. Ignacą: Alchaferijos rūmai, kuriuose Ignaco laikais apsistodavo karaliai, o dabar dirba Aragono parlamentas (XI a., Alchaferíja, Saragosa)
6 ISTORIJA buvo įvaldęs taip, kad nustebino iš Portugalijos dvaro atvykusį Da Kamarą. Anot jo, „Tėvas buvo iš prigimties mandagiausias ir apdairiausias žmogus“. Kartais spėjama, kad rašytinės Ignaco kalbos ypatumus lėmė baskų kalbos įtaka. Nors greičiausiai ji nebuvo jam gimtoji: baskų diduomenė stengėsi kalbėti tik kastilietiškai (ispaniškai) ir atsiriboti nuo prastuomenės kalbos. Ignaco laiškuose giminaičiams nėra nė vieno baskiško žodžio. Grįžęs į gimtąją Aspeitiją iš Paryžiaus 1535 m., susirinkusioms minioms jis greičiausiai pamokslavo ispaniškai. Tiesa, jo sūnėnas laiškuose dėdei bent dukart įterpė baskiškų žodžių, tad Ignacas šią kalbą suprato – gal ją išmoko iš savo žindyvės vaikystėje, kai protas imliausias kalboms. Jei kalbos struktūra pajėgia paveikti mąstyseną, gal kaip tik dėl euskeros (baskų kalbos) šioje tautoje taip gausu kūrybiškai mąstančių žmonių? Kitaip nei visos indoeuropiečių kalbos, joms nepriklausanti archajiškoji euskera, pavyzdžiui, skirtingai sudėlioja sakinį: užuot kėlę į pirmą vietą veiksnį, baskai jį dažniausiai palieka pabaigoje. Pirmiausia įvardydami papildinį – veiksmo objektą, susitelkia ties veiksmo tikslu, o ne veikėju. Gal Ignacas tiek kartų nustebino netikėtais sprendimais dėl to, kad mąstė... baskiškai? Jo laiškai tikrai skiriasi, palyginti su rašytais po 1547 m., kai šį darbą perėmė patyręs sekretorius. Kaip pastebėjo viena atidi ir kritiška lietuviškos laiškų rinktinės skaitytoja, pastarasis – kitaip nei Ignacas – neretai griebiasi nusistovėjusių formulių. Jos pastaba labai mane pradžiugino: nors versdama kai kur truputį išpainiojau vingrią Ignaco minties giją, vis dėlto pavyko išlaikyti originalo stilių. Tiesiog Ignaco laiškus reikia skaityti taip pat lėtai ir kruopščiai, kaip jis juos rašydavo – po keletą valandų, ne kartą perrašydamas, kad neliktų nė vieno nereikalingo žodžio. Net keturaukštėse atsisveikinimo mandagumo formulėse jis įsigudrino „paslėpti“ kokį pamokantį užtaisą. Ir tai mums – didžiulis iššūkis. Esame įpratę, kad atsivertę tekstą internete prie pavadinimo išvystame nuorodą, kiek minučių užtruks jo skaitymas, ir dažniausiai tai būna vienženklis skaičius. O prie kiekvieno Ignaco laiško reikėtų prirašyti... „mažiausiai 2 valandos“ arba „vienas laiškas per dieną“. Versdama įsitikinau, kad geriausia jo laiškus susikonspektuoti savais žodžiais, iškeliant pagrindines mintis, pasibraukti ar išsirašyti labiausiai palietusius posakius. Tai – pamokymų perliukai mums, ir jie tebeveikia mūsų dienomis. Patikrinta. Toliau šv. Ignaco keliu Pradžioje minėjau daugybę stereotipinių šv. Ignaco įvaizdžių. Jų gausa liudija, kad jo asmenybė nepalikdavo ir nepalieka abejingų. Ne tik Ignaco biografams nuo pat pradžių grėsė pavojus tarnauti juodajai ar baltajai legendai – jis gresia ir mums. Kas iš mūsų turės pakankamai nuolankumo prisipažinti, kaip britas Prie Pamplonos sužeistas Ignacas parnešamas į gimtąją pilaitę (skulpt. Joan Flotats, XX a. pr., Lojola).
7 ISTORIJA Christopheris Hollis: „Mačiau šv. Ignacą visą gyvenimą darant dalykus, kurių mes, paprasti Anglijos žmonės, ne tik kad nedarome, bet ir nesijaučiame įpareigoti daryti“ (San Ignacio de Loyola. Buenos Aires: Tridente, 1946, p. 13). Pavyzdžiui, kaip į „normalių žmonių“ kalbą išversti Ignaco gyvenimo šūkį, vėliau perėjusį Jėzaus Draugijai: „Didesnei Dievo garbei“ (lot. Ad Maiorem Dei Gloriam)? O kur dar reikalavimas paklusti jam net mintimis, kasdien dukart atlikti sąžinės peržvalgą ir t. t.? Paslapties miglą dar sutirština tai, kad Ignacas apie save kalbėti nemėgo, ir tik dešimt metų prašytas vienam jaunam jėzuitui papasakojo savo gyvenimą iki atvykimo į Romą, be to, tai padarė siekdamas ugdyti klausytoją – perteikti pamokymus. Norint užčiuopti, kokioje dirvoje jie sudygo, tenka skaityti „tarp eilučių“ – panašiai kaip ir Ignaco portretą teko piešti pagal jo pomirtinę kaukę, nes jis pats, būdamas gyvas, tokio nepaliko. Rengdamasi versti laiškus pabandžiau „nueiti“ šv. Ignaco kelią – kiek įmanoma atidėti į šalį įprastus išankstinius įvaizdžius ir pažvelgti į žmogų jo kontekste – kokiame krašte ir kokiu metu jis gimė ir užaugo, apie ką svajojo to meto paaugliai ir ko siekė suaugusieji, kokie žmonės jį supo, veikė ir formavo, kas, kaip ir kodėl ėmė juo – beturčiu bevardžiu elgeta – sekti palikęs turtus, titulus ir ambicijas. Taip Šv. Ignaco atsivertimo jubiliejinių metų proga parengiau knygą (jau atiduotą leidyklai), kuri bus iliustruota nuotraukomis iš piligriminio maršruto – Šv. Ignaco kelio. Būsimas šventasis, pasveikęs po sužeidimo, jį nukeliavo 1522 m. vasarį–kovą nuo tėviškės Lojolos iki Manresos, kurioje praleido vienuolika mėnesių – savo dvasios naujokyną – ir parašė Dvasinių pratybų apmatus. Apie 670 kilometrų kelias – puiki proga apmąstyti ne tik Ignaco dvasios tapsmą, bet ir visą jo gyvenimą – mažiausiai tris radikalius virsmus, kai jis iš įžūlaus padaužos ponų vaiko tapo atsakingu dvariškiu ir narsiu kariu, vėliau – atsiskyrėliu, elgeta ir piligrimu, ir galiausiai – dvasios vadovu ir vienuolijos steigėju. Ši knyga pratęs „Šventosios Ispanijos“ seriją, kurios pirmoji knyga kviečia skaitytojus leistis šv. Teresės Avilietės keliais, antroji – pažinti Apreiškimą Jonui einant prie Tikrojo Kryžiaus relikvijos Liebanoje. Apie naująją knygą – jau kitame žurnalo „Jėzuitai“ numeryje. Ignacas riteris tampa steigėju ir dvasios mokytoju perėjęs per didį išbandymą – sužeidimą, vaizduojamą tolimiausio vitražo centre; įėjimas į ekspoziciją Lojoloje.. Nuotr. autorės.
8 DVASINGUMAS Sakydamas, kad visas Įstatymas ir Pranašai remiasi dvigubu meilės įsakymu, Jėzus naujai apibrėžia šias dvi žydų tautos religinės tradicijos kolonas (plg. Mt 22, 40). Deja, konfrontacija su Įstatymu tęsiasi. Šiandien Bažnyčioje ginčijamės dėl rimtų struktūrinių ir teisės problemų. O kaip dėl pranašiško aspekto? Kaip dėl krikšto? Juk patepimo krizma malda sako, kad krikštijamasis priimamas į trejopą Kristaus tarnystę: kaip karaliaus, kaip kunigo ir kaip pranašo. Daugelis krikščionių sutinka su tuo, kad jie dalyvauja visuotinėje kunigystėje, taip pat pripažįsta krikščionio ir visų žmonių orumą – visuotinį karališkumą. O kaip yra su visų pakrikštytųjų buvimu pranašais ir pranašėmis? Tai tikrai nėra susiję su prognozių ateičiai numatymu, pavyzdžiui, kas laimės rinkimus, kaip plėtosis pandemija arba kokia ateitis laukia Bažnyčios... Tai taip pat nereiškia, kad reikia užimti ekstremalias pozicijas viešose diskusijose arba sudarius bendraminčių grupę žūtbūt „prastumti“ savo nuomonę. Bibliniu požiūriu, pranašai yra tie, kurie kalba, nes jaučia, kad liaudis, galingieji ar religiniai vadovai nustojo ieškoti Dievo valios ir jau negyvena jo artumu. Jie prieštarauja daugumos nuomonei kaip tie, kuriems skirta kalbėti prieš paviršutiniškumą, prieš gundymą gerove ir galia, prieš neteisingumą ir prieš Dievo užmiršimą. Arba jie yra didelės vilties nešėjai vargo ar tremties laikotarpiu. Paprastai tai pavieniai asmenys, kurie be entuziazmo priima Dievo jiems skirtą užduotį. Dažniausiai dėl skelbiamos žinios jiems gresia nemalonumai. Tačiau pranašai nesirūpina savo pačių teisumu ar kad juos tokiais laikytų kiti žmonės. Jiems svarbiausia – įsitikinimas, kad suprato, ko Dievas iš jų ir apskritai šiame pasaulyje nori, siųsdamas tai paskelbti. Biblijoje šį ypatingą pašaukimą pranašai suvokia tiesioginiame pokalbyje su Dievu, kuris dažnai pirmiausia turi išsklaidyti jų prieštaravimus. Kaip pakrikštytas žmogus šiandien turėtų gyventi tuo „visuotiniu pranašo pašaukimu“? Ką tai reiškia? Kiekvienas pakrikštytasis iš esmės yra įtrauktas į šią dinamiką, net jei ne kiekvienas pasisako viešai ir ne kiekvienam tenka kovoti už Dievą ir teisingumą. Svarbu suvokti, ko Dievas iš manęs nori? Kur ir per kokius laiko ženklus matau jo keliamą iššūkį man ir mūsų pasauliui? Galbūt šį iššūkį priimsiu ir aktyviai į jį atsiliepsiu tik po to, kai tam tikra prasme būsiu Dievo „įveiktas“? Čia gali pasitarnauti pagrindiniai dvasiniai principai, kuriuos šv. Ignacas kviečia išmėginti Dvasinėse pratybose, tai yra: pastangos tapti indiferentiškam viskam, prie ko lengvai prisiriša širdis; blaivus žvilgsnis į save gailestingojo Dievo akivaizdoje; dvasių atpažinimas – T. Bernd Günter, SJ Gyventi kaip pranašui
9 DVASINGUMAS kuris iš daugybės pasaulio balsų tikrai yra iš gerosios Dvasios; vis stiprėjantis nusiteikimas leistis būti pasiųstam kovoti už gėrį. Galiausiai visa remiasi Jėzaus meilės įsakymu. Būtent nuo meilės priklauso ne tik Įstatymas, ne tik tai, kad žmogus turi išlikti žmoniškas ir teisingas, bet ir Pranašai. Tik iš meilės Dievui ir žmonėms aš galiu atsakingai ir nepaisydamas savo interesų kovoti už tikėjimą ir teisingumą, prieš kitų žmonių išstūmimą į visuomenės užribį ir Dievo užmiršimą. Tik gyvendamas sąžiningai ir iš tiesų mylėdamas galiu kitiems atskleisti mus palaikančią viltį. Iš vokiečių kalbos vertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ Jesuiten, 2021, 3 Šioje itin asmeniškoje knygoje Ronaldas Rolheiseris skverbiasi į šventosios tradicijos istoriją ir prasmę, pateikdamas įvairių Šventojo Rašto mokovų, teologų ir Bažnyčios mokymo įžvalgų. Šiltai ir labai nuodugniai jis apmąsto savo paties katalikiškąjį ugdymą ir lemiamą Eucharistijos svarbą Romos katalikų tradicijoje. Perspektyva, kuria autorius dalijasi, tampa nepaprastu sakramento apmąstymu, atskleidžiančiu, kaip daugelis žmonių visame pasaulyje ir pats autorius supranta Eucharistiją ir kodėl ją švenčia kasdien. Iš anglų kalbos vertė ses. Milda Mikailaitė, SJE, ir Asta Petraitytė. Išleido VšĮ Jėzuitų ekonomo tarnyba.
10 ĮVYKIAI Tiesa svarbiau už laisvę – tokia buvo daugumos Kronikos bendradarbių vidinė nuostata. Anuomet tarsi buvo aiškiau, kieno pusėje yra tiesa, o kaip šiandien suvokti, kur ji, kad iš tiesų galėtum būti laisvas, kad pajėgtum atsiriboti nuo įvairiausių įtakų ir nuomonių? Aš nenorėčiau kategoriškai sakyti, kad tiesa – svarbi, o laisvė – mažiau svarbi. Laisvė – didžiausia Dievo dovana žmogui, kurios Jis neatšaukia, net jei žmogus klysta ir už tas klaidas turi skaudžiai sumokėti. Dėl tos pačios laisvės – sąžinės, tikėjimo, Tėvynės laisvės ir t. t. – žmonės sudėjo neįkainojamas aukas. Kronikos žmonės, nusprendę viešinti tikinčiųjų persekiojimą, taip pat siekė laisvės išpažinti savo tikėjimą ir dėl to nebūti persekiojami. Jėzus sakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Ir tiesa padarys jus laisvus“, nes ji turi savyje laisvės, gyvenimo galią. Šėtoną Jėzus pavadino „melo tėvu“, tuo, kuris manipuliuoja, kuris pjudo ir siekia pražudyti. Taigi, tiesa, kaip objektyvi vertybė, iš esmės priklauso Dievui. O mums, žmonėms, ji atsiskleidžia ir tampa pažįstama pamažu. Sutinku, kad iš dalies anuomet buvo aiškiau atsirinkti, kieno pusėje tiesa. Bet sunkumai neatleidžia mūsų nuo pareigos ją pažinti ir dėl jos apsispręsti. Svarbiausia, esame pajėgūs savo proto galia tiesą pažinti... o ir malonė skuba į pagalbą... Bene daugiausia sumaišties mums įneša vis labiau pasaulyje įsigalintis reliatyvizmas. Šiandienos mąstytojai jau garsiai, kaip anais laikais senieji pranašai, ragina susimąstyti ir net išsigąsti: jei nėra objektyvios tiesos, tai pragmatiniais sumetimais melas gali būti ne tik pristatomas, bet ir priimamas kaip tiesa... Vis dėlto laisvės be tiesos nebūna... Kam nors tuomet vis tiek vergaujame: galios struktūroms, savo netvarkingiems prisirišimams, baimei, žodžiu, įvairiems stabams. Tikra laisvė, mano supratimu, visada yra tiesoje; šia prasme tiesa yra laisvės sąlyga. O jei grįžtume prie Jūsų klausimo, galiu tik patvirtinti, Šiemet minime Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos 50-metį. Dėkodami visiems Kronikos talkininkams, ypač džiaugiamės, kad trejetas jos leidėjų šiais metais buvo įvertinti Laisvės premija. Tarp jų – ir Eucharistinio Jėzaus kongregacijos sesuo BERNADETA MALIŠKAITĖ, kurios šia proga paprašėme pasidalyti keletu įžvalgų apie mūsų šiandieną. Apie tiesą ir laisvę
11 ĮVYKIAI kad Kronikos žmonės rinkosi tiesą, už kurią sutiko mokėti ir sumokėjo nelaisvės kainą: už leidinio dauginimą ir platinimą buvo nuteista 14 žmonių, kurių kalinimo ir tremties metus kartu paėmus, už kiekvieną išėjusį Kronikos numerį, o jų – 81, yra sudėta maždaug vienų metų nelaisvės kalėjime ar tremtyje auka... Svarbu netapti tingiems kelti klausimų, mąstyti, ieškoti. Taip, tai kelia nemažą įtampą. Bet toji įtampa yra naudinga ir žmogaus brandai, ir psichinei sveikatai. Šiandien dalis žmonių neįsivaizduoja gyvenimo okupacijos sąlygomis, nes yra gimę laisvoje Lietuvoje, ir jaučiasi nelaisvi, jei yra skatinami paklusti bendrai, sutartinei tvarkai, kuria remiasi demokratiniais pagrindais veikianti visuomenė. Ar mūsuose ne per mažai kalbama apie pamatines gyvenimo ir sugyvenimo vertybes, ar mes jų nepamirštame? Džiugu, kad žmonės gimsta ir auga Nepriklausomoje Lietuvoje, kad jie nepatyrė to, ką išgyveno XX a. karų ir pokarių kartos, gyvenusieji okupacinio režimo sąlygomis; kad jie turi galimybių keliauti, mokytis, kurti savo verslus, apie ką anie galėjo tik svajoti... Bėda tikrai ne laisvė, bet ar pakeliame laisvės reikalavimus, ar mokame ja naudotis: laisvė nuo ko? laisvė kam? Ar prisiimame atsakomybę už savo pasirinkimus? Antra vertus, labai dažnai atsitinka taip, kad norėdami ištaisyti įvairius perlenkimus, užuot atkūrę sveiką pusiausvyrą, lenkiame ir perlenkiame į kitą pusę. Anksčiau visuomenėje vyravo „kolektyvinės“ vertybės, o šiuo metu esame tiek „susireikšminę“, kad jau nepajėgiame arba labai sunkiai galime susikibti rankomis: svarbiausias esu „aš“, mano poreikiai ir mano saviraiška... Elgiamės nelyginant trimečiai vaikai, patikėję savo supergalybe ir tuo, kad pasaulis tiesiog privalo suktis apie mus. Stebėdamas trimetį vaiką, atpažįsti jo raidą, suaugusiojo elgsenoje pajėgi įžiūrėti tik gailesčio vertą užstrigimą. Niekas nesako, kad demokratija yra geriausia valdymo forma, bet iki šiol žmonija nieko geresnio nesugalvojo. Gaila, bet negalime pasigirti giliai suprasta ir priimta demokratija. Ir skaudu, kad pamiršome, o gal niekada ir nebuvome supratę, jog demokratija – ne vien tik politinė valdymo struktūra, bet ir žmonių santykių kultūra. Ji labai pažeidžiama, todėl turi būti nuolat puoselėjama (plg. čekų intelektualo T. Haliko įžvalgas). Susikalbėjimas galimas tik vieniems kitus matant ir girdint. Turėtume nepamiršti, kad kultūros ir civilizacijos sluoksnis mumyse pavojingai plonas, o instinktai stebėtinai gajūs... XX a. ne veltui laikomas vienu žiauriausių per visą žmonijos istoriją. Anuomet tautą labiau vienijo bendra vizija: tikėjimas, Tėvynės laisvė, bendražmogiškosios vertybės... Kas šiandien galėtų vienyti kartais itin susipriešinusią visuomenę? Nelengvas klausimas. Jei kiekvienas laikysimės įsikibę savų tiesų ir neieškosime bend- rojo gėrio, jei neatpažinsime laiko ženklų, sunku bus rasti bendrą vardiklį. Kitu atveju bijočiau būti blogu pranašu, bet kartais pamąstau, kad jei žmogui lieka tik vienintelė skaudi galimybė pabusti iš savo aklumo, pasipūtėliškos puikybės, Dievas žmogaus labui gali nuo jos ir neapsaugoti, t. y. leisti jam patirti savo pasirinkimo padarinius. Iš tiesų gyvename įtampos kupinais laikais. Bet noriu tikėti ir tikiu, kad esame pajėgūs vieni kitus suprasti. Neturime kito pasirinkimo... Manau, daugiau vaisių, nei beatodairiška kritika vienų kitiems, duotų įsiklausymas, kontempliatyvus žvilgsnis... Ir mes, krikščionys, esame tam pajėgūs. Juk Dievas niekur nedingo. Pasak šv. Ignaco Lojolos, ieškokime ir raskime Jį „visuose dalykuose“. Net ir kitame, kitokiame... Mane guodžia, ramina ir uždega vilčiai šių dienų mąstytojai, kurie, matydami padėties rimtumą, kviečia pasitikėti Dievu ir mato didelį krikščionybės potencialą. O galimą ekumenizmą – kaip vieną iš patikimiausių ir įtikinamiausių krikščionybės veidų.
12 ĮVYKIAI Noriu pasidalinti anglikonų teologo ir poeto Rowano Williamso svarstymais. Pasak jo, kai jaučiamės nesaugūs ir pasimetę, „Dievas Kristuje pasirodo kaip Dievas, kuris absoliučiai tapatinasi su mūsų kančiomis, kuris stengiasi išvaduoti mus iš mirties ir nelaisvės į gyvenimą. Tik tada, kai sulaužomi netikri Dievo, pasaulio ir manęs paties atvaizdai, aš galiu tapti iš tiesų laisvas. [...] Dievas prasiveržia į šią siaubingą tamsą, jis pradeda šalinti ir griauti tą dominuojančią, manipuliuojančią savastį; tada jis mane išlaisvina, kad galėčiau [...] atsiduoti jam ir saviesiems broliams bei seserims. Jis tebėra istorijos Viešpats. Aš esu tik tikrovės dalis, o ne jos valdovas“. Pagaliau, ar ne laikas ir galimybė visiems monoteistinių religijų išpažinėjams vieniems kituose įžvelgti daugiau bendrumo nei skirtybių?.. Dievo Žodis nuolat įsikūnija žmogaus istorijoje, visuomenėje ir kultūroje. Viešpatie, leisk, kad jis vis labiau įsikūnytų mumyse ir tarp mūsų. „1968–1988 metai buvo ne tik priespaudos, bet ir kovos metai, kai pamažu budo Lietuvos kunigai, tikintieji ir visa Lietuva. Šiuose užrašuose pabandžiau kuo tiksliau parodyti tuos priespaudos ir kovos metus. Buvo laikotarpių, kai rašiau dienoraštį, tik dėl savaime suprantamų priežasčių ne viską konkretizuodamas, buvo laikotarpių, kai dienoraščio rašyti negalėjau. Tačiau visa tai, ką skaitytojas šiuose užrašuosedienoraštyje ras, yra tiksliausi faktai“, – rašo kardinolas Sigitas Tamkevičius ką tik pasirodžiusios savo knygos, kurią išleido Ateities leidybos centras, įžangoje. Minint Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos 50-metį, ši knyga skiriama visiems, drįsusiems pasipriešinti sovietinei priespaudai.
13 ĮVYKIAI Seniai domėjausi tremties, neginkluoto pasipriešinimo, kovos už žmogaus teises ir laisves istorijomis. Lūžio taškas prieš dešimtį metų buvo ekspedicija į Vorkutą ir į kitas lietuvių tremties vietas Sibire. Tada labai daug skaičiau šiomis temomis, klausiausi gyvų liudytojų ir manyje gimė įsitikinimas, kad sovietinis režimas yra tolygus fašizmui ir kad tai nusikaltimas žmonijai. Žmonės, kurie gebėjo tam pasipriešinti, yra tikri herojai... Pernai, per karantiną, kilo mintis parašyti pasakojimus vaikams apie mūsų tautos herojus: mokytoją Adelę Dirsytę, arkivyskupą Mečislovą Reinį, kunigą Alfonsą Lipniūną ir kt. Tik buvo nedrąsu ir nelabai turėjau bendražygių tokiam projektui. Todėl pavasarį Labdaros ir paramos fondo „Bažnyčios kronika“ direktorės Dianos Adomaitienės skambutis buvo tikras ženklas iš Dangaus. Ji pakvietė dalyvauti Katalikų Bažnyčios Kronikos 50-mečio paminėjime ir „ką nors“ parengti apie tai vaikams. Tas „kas nors“ virto knygele apie slaptą Kronikos leidybą, platinimą ir jos rengėjus. Kartu su dizainere Jūrate Tamošiūnaite-Karašauskiene pasirinkome papasakoti istoriją vaikams, remdamosi tikrais faktais, o kartu viską perteikdamos gyvai, per istorijas, Kaip kūrėme kroniką apie Kroniką Kardinolas S. Tamkevičius rodo ses. Danguolei Kronikos slėptuvę Simno bažnyčios altoriuje
14 ĮVYKIAI vaizdus, naudodamos užduotis. Kelis kartus važiavome Kronikos „pėdomis“ nuo Simno iki Kybartų. Susitikome su Kronikos redaktoriumi kardinolu Sigitu Tamkevičiumi, SJ, Eucharistinio Jėzaus kongregacijos seserimis Bernadeta Mališkaite, Regina Teresiūte ir kitais. Įsivaizduokite, Kybartų klebonijoje kardinolas išima lentelę vidinėje garažo durų pusėje ir rodo: štai čia paslėpdavome Kronikos medžiagą... Arba sesuo Regina vedžioja mus po Šlavantų kleboniją ir pasakoja, kaip jaunimas su kunigu Zdebskiu naktį ėjo statyti kryžiaus pakelėje... o paskui važiuojame pažiūrėti iki šiol toje pakelėje stovinčio kryžiaus! Pirmiausia reikėjo suderinti kūrybiškumą ir vaizduotę su ištikimybe istorinei tiesai. Mes nesiekėme parašyti istorijos vadovėlio skyriaus, todėl tenesupyksta tie, kurių pavardės nebuvo paminėtos. Pirmiausia norėjome perteikti anų laikų nuotaiką, žinią, kaip žmonės kovojo už tikėjimo ir žodžio laisvę, papasakoti apie jų pasiryžimą ir žmogišką baimę, ėjusius greta – Kronikos istorija iš tiesų yra begalinio jos leidėjų kūrybiškumo ir atkaklumo liudijimas. Kitas kūrybinis sunkumas buvo tai, kad ši istorija nėra labai sena, tebėra gyvi jos dalyviai ar jų vaikai. Todėl pasirinkome neminėti KGB tardytojų ar užverbuotų agentų vardų, nes jų palikuonys neša istorijos naštą ir būtų per daug skaudu girdėti apie savo tėvų klaidas. Patys Kronikos leidėjai niekada nežemino savo persekiotojų, netgi meldė jų atsivertimo. Turime išlikti tokiame pačiame „moraliniame lygyje“ kaip ir jie. Rinkdama medžiagą įsitikinau, kad paties Kronikos leidimo naratyvo, kaip išsamios studijos, nėra, jį reikia konstruoti iš atskirų detalių, klausantis skirtingų liudytojų atsiminimų. Tai tarsi mozaika, kuri susidėlioja prieš akis ir kartu niekada nėra baigta, nes kiekvienas pasakojimas suteikia naujos spalvos. Piešdama Jūratė stengėsi atspindėti sovietmečio daiktus, jų „dvasią“. Todėl ieškojo autentiškų daiktų: piramidės saldumynams, senovinių telefonų, spausdinimo mašinėlės ir pan. Kai kuriuos daiktus ar reiškinius pačios turėjome prisiminti ir pasitikslinti, kas tai yra. Pavyzdžiui, kaip atrodo „varanokas“, kokia galėjo būti stomatologo kėdė prieš 50 metų... Ar pavyko šį iššūkį įveikti, atsakys skaitytojai! Knygelė skirta 8–13 metų vaikams ir paaugliams, bet viliamės, kad ji patiks ir vyresniems. Labai tikiuosi, kad ši knygelė bus didesnio edukacinio projekto dalis. Taigi – laukite tęsinio apie kitus mūsų tautos herojus! Ses. Danguolė Gervytė, RA Kronikos laikus puikiai prisimena ir joje bendradarbiavusios ses. Regina ir ses. Bernadeta
15 ĮVYKIAI „Kronika. Slaptos knygos istorija“ – tai iliustruotas pasakojimas, skirtas jaunesniems skaitytojams. Išleido fondas „Bažnyčios kronika“ kartu su VšĮ Caritas leidykla „Artuma“. Teksto autorė – ses. Danguolė Gervytė, RA, dailininkė – Jūratė Tamošiūnaitė-Karašauskienė. Vasario 19 d. knygos pristatymas įvyko ir Vilniaus jėzuitų gimnazijoje, Edukaciniame medijų centre „Lojoteka“. Tądien taip pat buvo atidaryta Kauno arkivyskupijos muziejaus paroda „Nenugalėtoji Kronika“.
16 PROVINCIJOJE Asmeninė kelionė Birutė. Į Jungtines Amerikos Valstijas atvykau 1997-aisiais per studentų mainų programą padirbėti metams, nes buvau VDU Katalikų teologijos fakulteto studentė, trūko pinigų. Po metų grįžau į Lietuvą, studijavau pusantrų metų, ir vėl teko išvykti užsidirbti. Po kelerių metų norėjau grįžti į Lietuvą baigti studijų, bet manęs nesutiko priimti į trečią kursą, liepė pradėti nuo pradžių. Taip likau JAV, baigiau politikos studijas Šv. Vincento Pauliečio universitete, kurį laiką dirbau prokuratūroje, ketinau studijuoti teisę, bet susipažinau su būsimu savo vyru, amerikiečiu, gimė sūnus Aleksas. „Trečiabangių“ lietuvių nepažinojau, o „ant- rabangiai“, atvykę po karo, man atrodė šalti ir nepasiekiami. Dievas atvedė į Pal. Jurgio Matulaičio misiją, kur draugiškai šypsojosi Daina Čyvienė. Ji padėjo susitvarkyti dokumentus santuokai. Dainos draugystė nutiesė man tiltą į šią Misiją. Misija yra įsikūrusi Pasaulio lietuvių centre. Kai pirmą kartą čia atvykau, pagalvojau: „Pasaulio lietuvių centras – kaip jūs apie save gerai galvojate!“ Bet tai tiesa. Po vienu senos didžiulės seminarijos stogu yra įsikūrusios apie 40 lietuvių organizacijų. Visos jos turi vienokį ar kitokį sąlytį su Misija, pvz., kai per savo šventes nori švęsti Mišias, kai kviečiasi palaiminimui kunigą. Ir, be abejo, veikia litua- nistinė mokykla, į kurią kiekvieną savaitgalį susirenka apie 800 vaikų. Taip pat čia renkasi skautai, ateitininkai, yra meno muziejus. Amerikiečiai turi tradiciją priklausyti konkrečiai parapijai, kurios gyvenime visapusiškai dalyvauja, joje savanoriauja. Mes, lietuviai, tokios tradicijos neturime. Mums reikia Pal. Jurgio Matulaičio misija Lemonte (Čikaga, JAV), įsteigta 1989-aisiais, yra svarbi Lietuvos jėzuitų misijos vieta. Čia darbavosi kelios jėzuitų kartos: t. Juozas Vaišnys, t. Jonas Kidykas, t. Leonas Zaremba, t. Algirdas Paliokas, t. Antanas Saulaitis, t. Algis Baniulis, šiuo metu Misijoje patarnauja t. Vaidas Lukoševičius. Jiems yra talkinę ir kiti jėzuitai bei kunigai nejėzuitai, taip pat siekę puoselėti išeivijos ryšį su Lietuva ir Bažnyčia. GRASILDA REINYTĖ-PETKIENĖ, DAINA ČYVIENĖ IR BIRUTĖ NORVAIŠAITĖ-O’BRIEN – pasaulietės, entuziastingai prisidedančios prie Pal. J. Matulaičio misijos veiklos. Daina ir Grasilda dalyvauja Misijos veikloje nuo jos įsteigimo pradžios. Grasilda kartu su ses. Laimute Kabišaityte jau per 20 metų rūpinasi sielovada. Daina įkūrė Misijos raštinę ir joje dirbo daugiau nei 10 metų. Dabar raštinės „veidas“ – Birutė. Per nuotolį jos iš JAV papasakojo apie išeivijos lietuvių santykį su Bažnyčia, Misijos bendruomene ir asmenines gyvenimo pamokas. Pal. Jurgio Matulaičio misija JAV: Dievas nebėra duotybė
17 PROVINCIJOJE mokytis savanoriauti, reikia mokytis priklausyti kokiai nors bendruomenei. Daina. Misijoje dirbau 11 metų. Kai pradėjau, raštinės net nebuvo. Zakristijoje stovėjo stalas, apie 2006-uosius atvyko t. Antanas Saulaitis, pakeitęs t. Algirdą Palioką, ir paprašė manęs jam padėti. Tuo metu mano jauniausia dukra (iš penkių vaikų) jau mokėsi antroje klasėje, todėl kol vaikai būdavo pamokose, galėdavau dirbti. Aš buvau raštinės „veidas“. Ateidavo daugybė žmonių su įvairiais reikalais: dėl krikšto, kam nors susirgus ar mirus, dėl dokumentų. Jiems reikėjo rasti atvertas duris ir matyti Bažnyčios veidą, kad galėtų keliauti kartu… Grasilda. Mano ryšys su Misija ilgiausias, nes esu vyriausia iš mūsų trejetuko. Dabar mano pagrindinis darbas – parengti vaikus ir suaugusiuosius sakramentams. Neseniai įvyko 18-oji biblinė stovykla, jau ruošiamės kitai. Drauge su Birute lituanistinėje mokykloje vyresnėse klasėse dėstome tikybą. Nors katechezė pirmiausia turėtų vykti šeimoje, vaikai neturi užnugario iš tėvų, nes jie nelanko bažnyčios ir dažnai atveda vaikus parengti sakramentams tik dėl „pliuso“. Bet bandome ir juos sudominti. T. Antano Saulaičio paliktos pamokos Daina. T. Antaną pažinojau nuo 1966 metų, kai man buvo 4-eri. Vis dar pamenu, kaip jis atvažiavo pas mus į namus ir darė man didelį įspūdį. Jis dalyvaudavo ateitininkų ir skautų stovyklose, mums ir mūsų vaikams įskiepijo daug svarbių dalykų: mokė melstis, dėkoti Dievui už vabaliukus, gamtą ir paprastus dalykus kasdienybėje. T. Antanas Grasildą paskatino tęsti teologijos studijas. Dirbantiesiems Misijoje ir tikintiesiems jis buvo tarsi kasdienė „vitaminų dozė“. Visada dėkodavo atėjusiems žmonėms. Birutė. Su t. Antanu susipažinau Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kai atvažiuodavo į jėzuitų bažnyčią Šiauliuose. Aš tuo metu buvau paauglė. Gyvenant JAV, Antanas palaimino mūsų santuoką, pakrikštijo vaiką, pažįsta mano šeimos narius. Jis augino šią bendruomenę ir mokė būti gyva Bažnyčia, atvėrusia savo duris ir ištiesusia rankas visiems. T. Antanas patraukė tiek jauną, tiek seną, ypač – jaunas šeimas, kurios buvo užaugusios sovietų Lietuvoje ir su Dievu turėjo labai keistą santykį arba neturėjo jokio. Iš kairės: Birutė, t. Antanas, Grasilda, Daina. Dabar Misijoje darbuojasi t. Vaidas.
18 PROVINCIJOJE Daina. T. Antanas ragino mokytis iš amerikiečių sielovados ir savanorystės. Iš pradžių žmonės atvažiuodavo ir klausdavo: „Kiek man už tai mokės?“ O mes savo vaikus nuo kūdikystės vedamės į bažnyčią, ir jie mato, kad, pvz., mama po Mišių dalija picą arba tėveliai platina naujienlaiškius. Buvo svarbu parodyti, kad nereikia apsiriboti vien šeima, yra ir bendruomenė. Bendruomenės diena Grasilda. Misijoje dirbant t. Antanui kilo mintis surengti Bendruomenės dieną – suburti visus į vieną renginį. Būdamas skautas, jis labai norėjo, kad Mišios vyktų lauke. Buvo labai sunku įtikinti žmones, maniusius, kad Mišios gali vykti tik bažnyčioje. Bet Bendruomenės diena įvyko. Ir Mišias šventėme lauke. Daina sukvietė visas organizacijas, kiekviena turėjo savo stendą. Buvo vaišės. Vienas žmogus paaukojo, jei neklystu, gal 200 picų, nes dirbo picerijoje. Daina. 2007-aisiais, kai surengėme pirmąją Bendruomenės dieną, dalyvavo apie 600 žmonių. Pirmą kartą jie buvo skeptiški, bet vis tiek atėjo. 2008-aisiais jau buvo apie 800– 900, vėliau – iki 1000. Įtraukėme Anoniminių alkoholikų bendruomenės narius, jie reguliavo mašinų srautą, kepė šašlykus ir burgerius. Tai buvo nuostabi patirtis jiems ir šeimų nariams – juk šventėje nebuvo jokio alkoholio! Įtraukėme net ir tuos, kurie šiaip į Mišias neateidavo. Kiek žinau, Pasaulio lietuvių centras kartu su Matulaičio misija šiemet planuoja atgaivinti šią tradiciją. Dabartinės iniciatyvos Birutė. Džiaugiamės, kad dabar Misijoje dirbantis t. Vaidas Lukoševičius atvykęs pirmiausia stengėsi pasidomėti, kas vyksta, pasikalbėti su sielovados taryba. Misijoje yra daugybė besitęsiančių tradicijų. Pvz., iniciatyva „Kalėdų vajus“ trunka jau apie 20 metų. Per šį renginį žmonės aukoja tautiečiams Lietuvoje, dažniausiai vaikams. Jau apie aštuonetą metų remiame Šiaulių Motinos Teresės šeimų namus, į krizines situacijas patekusias mamas ir jų vaikus. Misijos nariai dosniai atsiliepia į šiuos kvietimus aukoti. Aš savo sūnų į savanorystę įtraukiau nuo dvejų metų. Jis padėjo atrinkti žaislus, skambino varpeliu prie bažnyčios durų, prašydamas, kad žmonės paaukotų vaikams, kurie nieko neturi. Kita ilgametė iniciatyva yra „Sriubos pietūs“, kai per gavėnią renkame aukas Lietuvos Caritas labdaros valgykloms, įtraukdami Sutvirtinimo sakramentui besirengiančias šeimas su vaikais. Jie mokosi, kaip duoti ką nors kitiems. Dar vienas tiltas, jungiantis mus su Lietuva ir vienijantis lietuviškas parapijas, – nuotolinės advento ir gavėnios rekolekcijos. Jos kilo iš būtinybės per pandemiją. Pirmosios advento rekolekcijos, kurias vedė arkivysk. Lionginas Virbalas, sujungė Bostono lietuvių parapiją ir Misiją. Per gavėnios rekolekcijas kvietėme jungtis tikinčiuosius iš trijų lietuviškų JAV parapijų. O per 2021 m. advento rekolekcijas, kurias vedė t. Antanas, prisijungė dar daugiau žmonių – iš visų JAV pakraščių,
19 PROVINCIJOJE Lietuvos ir kitų šalių. Nuostabu, kad galėjome pasiekti ir tuos tautiečius, kurie neturi galimybės lankyti lietuvišką parapiją. Rekolekcijų įrašą peržiūrėjo per 700 žmonių! Su t. Vaidu stengiamės pasiūlyti naujų iniciatyvų. Pernai surengėme gyvūnėlių laiminimo šventę. Manėme, gal ateis vienas žmogus su savo katinu. Susirinko apie 100 žmonių, beveik visi – mums nematyti. Dalyvavo ir Maironio lituanistinės mokyklos vaikai, kai kurie atsinešė savo žaislinius gyvūnėlius. Pastebėjome, kad Pirmajai Komunijai rengiasi apie 80–90 vaikų, o kitais metais į Mišias sugrįžta gal du. Vis galvojame, ką daryti, kad jie pritaptų prie mūsų bendruomenės. Pernai nusprendėme, kad kiekvieną mėnesį t. Vaidas aukos Mišias toms šeimoms, kurių vaikai rengiasi Pirmajai Komunijai. Būna pilna bažnyčia. Bandome ieškoti įvairių kelių, kaip pakviesti ir išlaikyti bažnyčios nelankančias šeimas. Lietuvos istoriją pasakoti vaikams Grasilda. Daug metų lituanistinėje mokykloje dėstau tikybą vyresniems moksleiviams. Vieną kartą kalbėjau apie tremtį į Sibirą. Pristačiau Dalios Grinkevičiūtės knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros“, skaidrėse rodžiau iliustracijas. Net istorijos mokytoja nustebo, kad yra medžiagos, kaip kalbėti apie šį istorijos laikotarpį. Pristatant Antrojo pasaulinio karo ir pokario istoriją, minimas beveik vien holokaustas. Aš turėjau aiškinti mokytojams, kad sovietai daug tikinčiųjų kankino ir ištrėmė į Sibirą ir kad šią istoriją taip pat reikia žinoti. Pirmiausia norėjau ką nors parašyti apie savo dėdę – arkivyskupą Mečislovą Reinį. Bet vėliau nusprendžiau, kad reikia papasakoti apie eilinį žmogų. Kai aš priėmiau Pirmąją Komuniją, gavau dovanų „Sibiro maldaknygę“. Tik vėliau paaiškėjo, kad ji – Adelės Dirsytės. Rašyti apie Adelę sumaniau po daug metų, kai dingtelėjo mintis: „Kur dingo jos maldaknygė?“ Tačiau kaip rašyti knygą? Ir dar lietuviškai! Pirmuosius bandymus parodžiau Birutei, klausiau: ar verta keliauti tolyn? Ji drąsino: „Taip, mums tokios knygos reikia!“ Per liuteronų kunigą Valdą Aušrą, kurio parengta knyga buvo gražiai iliustruota, sužinojome apie dailininkę Rūtą Oną Čigriejūtę. Paaiškėjo, kad ji kaip tik svajojo iliustruoti pasakojimą apie kokį nors šventąjį. Ir kaip iš dangaus atėjo pasiūlymas iliustruoti knygą apie Dirsytę! Dėl pandemijos užtruko knygos rašymas ir redagavimas. Net nebuvo galimybės gyvai susitikti su knygos iliustratore. Bet, Dievui laiminant, pavyko knygelę išleisti. Birutė. Poreikis tokiai knygai yra didžiulis. Mano devynerių sūnus, pusiau amerikietis, pusiau lietuvis, neperskaitys 300 puslapių apie Adelę, o knygelė su iliustracijomis yra tai, ko ieškojau. Semtis stiprybės kasdienėje veikloje Birutė. Aš iki šiol mąstau, kodėl Dievas mane atvedė čia, kur esu. Bet man atrodo, kad patarnauti kitam – tai didžiulė privilegija ir malonumas. Darbas raštinėje – darbas su žmonėmis. Kai kam galiu pasiūlyti klausančią ausį, su kitu paverkti kartu, kitam papasakoti apie mūsų veiklą. Man rūpi, kad užaugęs mano sūnus Aleksas galėtų pakrikštyti savo vaikus lietuviškoje parapijoje. Tada savęs klausi: „Jeigu ne aš, tada kas?“ Tie, kurie bėgo nuo karo, turėjo savo širdyse tikėjimą – jis buvo neatsiejama jų dalis. Mums kyla kitų iššūkių: mūsų vaikai šoka lietuviškus šokius, eina į lietuvišką mokyklą, bet Dievas nebėra duotybė ir būtinybė, todėl Pal. Jurgio Matulaičio misija mūsų – Čikagos ir apylinkių lietuvių – šeimoms ir jaunimui yra nepaprastai reikalinga ir svarbi. Grasilda. Aš stengiuosi išlaikyti artimą ryšį su Dievu. Yra buvę situacijų, kai nuleidi rankas ir nebelieka jėgų. Ypač tomis akimirkomis Dievas padėjo. Pati mylėdama Dievą, labai noriu parodyti ir kitiems, kad jis myli mus visus. Kalbino Rasa Darbutaitė
20 PROVINCIJOJE Atsiliepdami į Bažnyčios kvietimą ieškoti naujų būdų skelbti Evangeliją ir ieškoti tinkamos kalbos dialogui su netikinčiais ar tikinčiais kitaip, Latvijos jėzuitai jau keletą metų plėtoja sielovadą per medijas. Prasidėjus pandemijai, atsirado ypač daug trikdžių Gerąją Naujieną skelbti įprastu būdu – realiai susitinkant su žmonėmis. Šventasis Tėvas ragina mus būti kūrybingus ir ieškoti būdų, kaip geriau išgirsti Šventosios Dvasios balsą, kaip išklausyti kitus ir būti išgirstiems. „Abipusis įsiklausymas yra pati brangiausia ir labiausiai gaivinanti dovana, kurią galime vieni kitiems padovanoti“, – tai popiežiaus žodžiai, pasakyti 56-osios Pasaulinės socialinės komunikacijos dienos žinioje 2022 m. sausio 24 d. Rygos jėzuitų namų bendruomenės vyresniojo t. Janio Melnikovo iniciatyva, 2019 m. gavus „Renovabis“ paramą, buvo įsigyta aparatūra vaizdo ir garso įrašams atlikti, pasitelkti bendradarbiai. Tad šiuo metu yra įsibėgėję trys medijų projektai. „Eksperimentiniai pokalbiai“ („Eksperimen- tālās sarunas“) – tai 2019 m. gruodžio mėnesį pradėtas vaizdo ir garso tinklalaidžių (podcast) projektas, kurį plėtoja t. Janis Melnikovs. Jau paskelbti daugiau kaip 35 pokalbiai, kurių trukmė 40–60 min. Pagrindinė pokalbių tema – gyvenimo prasmės paieškos. Remdamiesi savo asmeninio ir profesinio gyvenimo patirtimi, pa- šnekovai (medicinos, teatro, muzikos, literatūros, gamtos ir tiksliųjų mokslų, filosofijos ir religijos sričių atstovai) dalijasi įžvalgomis iš savo veiklos srities, ieškodami sąsajų su giluminiais ir egzistenciniais gyvenimo klausimais. Keletas pokalbių temų: „Istorija, interpretacija, prasmė“, „Tuštuma, tolerancija ir prasmė“, „Žmogiškasis potencialas ir prasmė“, „Jaunimas, asmeninis gyvenimas ir prasmė“, „Teatras, meilė ir prasmė“, „Bažnyčia, skandalai ir prasmė“, „Socialinės medijos ir prasmė“ ir pan. Tinklalaidė transliuojama kiekvieno mėnesio antrąjį penktadienį šiose platformose: YouTube, Apple ir Spotify. Informacija apie tai teikiama ir feisbuke, ir instagrame. „Eksperimentinius pokalbius“ paprastai peržiūri keli šimtai, kartais – ir keli tūkstančiai žmonių. „Sekmadienio mintis“ („Svētdienas doma“) – trumpas, 2–3 min. sekmadienio pamokslas. Ji įrašoma jėzuitų namų studijoje, kas savaitę Jėzuitai Latvijoje ir medijos T. Janis Melnikovs T. Gintaras Vitkus
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==