11 ĮVYKIAI kad Kronikos žmonės rinkosi tiesą, už kurią sutiko mokėti ir sumokėjo nelaisvės kainą: už leidinio dauginimą ir platinimą buvo nuteista 14 žmonių, kurių kalinimo ir tremties metus kartu paėmus, už kiekvieną išėjusį Kronikos numerį, o jų – 81, yra sudėta maždaug vienų metų nelaisvės kalėjime ar tremtyje auka... Svarbu netapti tingiems kelti klausimų, mąstyti, ieškoti. Taip, tai kelia nemažą įtampą. Bet toji įtampa yra naudinga ir žmogaus brandai, ir psichinei sveikatai. Šiandien dalis žmonių neįsivaizduoja gyvenimo okupacijos sąlygomis, nes yra gimę laisvoje Lietuvoje, ir jaučiasi nelaisvi, jei yra skatinami paklusti bendrai, sutartinei tvarkai, kuria remiasi demokratiniais pagrindais veikianti visuomenė. Ar mūsuose ne per mažai kalbama apie pamatines gyvenimo ir sugyvenimo vertybes, ar mes jų nepamirštame? Džiugu, kad žmonės gimsta ir auga Nepriklausomoje Lietuvoje, kad jie nepatyrė to, ką išgyveno XX a. karų ir pokarių kartos, gyvenusieji okupacinio režimo sąlygomis; kad jie turi galimybių keliauti, mokytis, kurti savo verslus, apie ką anie galėjo tik svajoti... Bėda tikrai ne laisvė, bet ar pakeliame laisvės reikalavimus, ar mokame ja naudotis: laisvė nuo ko? laisvė kam? Ar prisiimame atsakomybę už savo pasirinkimus? Antra vertus, labai dažnai atsitinka taip, kad norėdami ištaisyti įvairius perlenkimus, užuot atkūrę sveiką pusiausvyrą, lenkiame ir perlenkiame į kitą pusę. Anksčiau visuomenėje vyravo „kolektyvinės“ vertybės, o šiuo metu esame tiek „susireikšminę“, kad jau nepajėgiame arba labai sunkiai galime susikibti rankomis: svarbiausias esu „aš“, mano poreikiai ir mano saviraiška... Elgiamės nelyginant trimečiai vaikai, patikėję savo supergalybe ir tuo, kad pasaulis tiesiog privalo suktis apie mus. Stebėdamas trimetį vaiką, atpažįsti jo raidą, suaugusiojo elgsenoje pajėgi įžiūrėti tik gailesčio vertą užstrigimą. Niekas nesako, kad demokratija yra geriausia valdymo forma, bet iki šiol žmonija nieko geresnio nesugalvojo. Gaila, bet negalime pasigirti giliai suprasta ir priimta demokratija. Ir skaudu, kad pamiršome, o gal niekada ir nebuvome supratę, jog demokratija – ne vien tik politinė valdymo struktūra, bet ir žmonių santykių kultūra. Ji labai pažeidžiama, todėl turi būti nuolat puoselėjama (plg. čekų intelektualo T. Haliko įžvalgas). Susikalbėjimas galimas tik vieniems kitus matant ir girdint. Turėtume nepamiršti, kad kultūros ir civilizacijos sluoksnis mumyse pavojingai plonas, o instinktai stebėtinai gajūs... XX a. ne veltui laikomas vienu žiauriausių per visą žmonijos istoriją. Anuomet tautą labiau vienijo bendra vizija: tikėjimas, Tėvynės laisvė, bendražmogiškosios vertybės... Kas šiandien galėtų vienyti kartais itin susipriešinusią visuomenę? Nelengvas klausimas. Jei kiekvienas laikysimės įsikibę savų tiesų ir neieškosime bend- rojo gėrio, jei neatpažinsime laiko ženklų, sunku bus rasti bendrą vardiklį. Kitu atveju bijočiau būti blogu pranašu, bet kartais pamąstau, kad jei žmogui lieka tik vienintelė skaudi galimybė pabusti iš savo aklumo, pasipūtėliškos puikybės, Dievas žmogaus labui gali nuo jos ir neapsaugoti, t. y. leisti jam patirti savo pasirinkimo padarinius. Iš tiesų gyvename įtampos kupinais laikais. Bet noriu tikėti ir tikiu, kad esame pajėgūs vieni kitus suprasti. Neturime kito pasirinkimo... Manau, daugiau vaisių, nei beatodairiška kritika vienų kitiems, duotų įsiklausymas, kontempliatyvus žvilgsnis... Ir mes, krikščionys, esame tam pajėgūs. Juk Dievas niekur nedingo. Pasak šv. Ignaco Lojolos, ieškokime ir raskime Jį „visuose dalykuose“. Net ir kitame, kitokiame... Mane guodžia, ramina ir uždega vilčiai šių dienų mąstytojai, kurie, matydami padėties rimtumą, kviečia pasitikėti Dievu ir mato didelį krikščionybės potencialą. O galimą ekumenizmą – kaip vieną iš patikimiausių ir įtikinamiausių krikščionybės veidų.
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==