4 ISTORIJA Ko tik neprikalbėta apie šv. Ignacą per penketą mus skiriančių amžių: kad jis – vienas labiausiai pasaulio istoriją paveikusių žmonių, kad buvo geresnis organizatorius už Napoleoną, kad pakeitė visuomenę radikaliau nei Leninas, kad sukūrė veiksmingiausią motyvacijos metodą – iki šiol plačiai taikomas Dvasines pratybas, esą, paskatinusias daugiau atsivertimų, nei yra žodžių toje mažoje knygelėje. Galiausiai – įsteigė Jėzaus Draugiją, sėkmingai gyvuojančią jau puspenkto šimtmečio ir XVIII a. auklėjusią keturis penktadalius Europos šviesuomenės... Dėl to vieni jį aukštino, kiti keikė, bet baltoji ir juodoji legendos veikia panašiai: it rūkas apgaubia ir uždengia gyvą žmogų. Dar blogiau: dažnai paslepia vertingiausią palikimo dalį – jo elgesio motyvus, link šventumo nueitą kelią, iš kurio galime pasimokyti mes, paprasti mirtingieji. Tai ir bandysiu aptarti šiame tekste, atsiliepdama į reakcijas, gautas lietuvių kalba pasirodžius šv. Ignaco laiškų rinktinei, kurią turėjau džiaugsmo (ir vargo) išversti. Stereotipų miglos Dar vaikystėje sovietmečiu mane pasiekė senos „juodosios legendos“ atbalsis: „Trijų muškietininkų“ tęsinyje perskaičiau, kad Aramis priklausė labai slaptam ir labai galingam jėzuitų ordinui, o galiausiai net tapo jo generolu. Čia A. Diuma užrašė anuo metu paplitusią sąmokslo teoriją, kad kaip tik šio ordino atstovai slapčia tampo pasaulio įvykius lemiančius siūlus. Daugiau sužinojusi apie istorines aplinkybes nesistebiu, kad XIX a. visuomenė (ir A. Diuma) apstulbusi žvelgė, kaip veržliai atsikuria Draugija po beveik penkių draudimo dešimtmečių. Tik ar šie niuansai svarbūs nuotykių romano skaitytojui, ir dar vaikui? Galiausiai atmintyje išlieka tik įspūdis, neapibrėžtas pavidalas – stereotipas. Jau studijuodama universitete susidūriau su dar viena „juoda“ šventojo versija: neva F. Dostojevskio Didysis Inkvizitorius, užgrobęs Dievo žinios monopolį, kad savaip vestų į išgelbėjimą vargšus silpnus žmones, sukurtas žvelgiant į šv. Ignaco asmenybę. Stereotipai subyrėjo, kai išgyvendama rimtą lūžį gyvenime nutariau perskaityti šv. Ignaco raštus. Greitai „prarijau“ jo autobiografiją, nuobodžiaudama praverčiau Dvasines pratybas ir Konstitucijas, bet pasiekusi laiškus nirte į juos panirau. Prieš akis iškilo gyvas žmogus, dar daugiau – praktinės išminties kupinas patarėjas, gebantis pamokyti, kaip priimti sprendimus dėl daugybės svarbių (ir mažiau svarbių) gyvenimo kebeknių. Aišku, prireikė dar trejų ar ketverių metų, kol išgyventas atradimo džiaugsmas „tapo kūnu“ – pavyko jį iš tiesų pritaikyti. Užtat kaip buvo smagu, kai, arkivysk. Lionginui Virbalui, SJ, paskatinus, užpernai vėl paėmiau iš lentynos ispanišką beveik 400 Ignaco laiškų rinktinę ir peržiūrėjau senuosius savo pabraukimus. Šįkart šv. Ignacas atsivėrė visiškai naujai, ypač Jūratė Micevičiūtė Ispanų mistikos aukso amžiaus pirmeivis: šv. Ignacas Lojola
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==