3 TIKĖJIMAS T. Vytauto Sadausko, SJ, nuotr. pajėgiame maldoje pajusti nė menkiausio atsidavimo, kontempliuoti ar nors kiek viduje pasigardžiuoti ir pasiskonėti kalbėdami ar klausydami apie Dievo, mūsų Viešpaties, dalykus.“ Mano tikėjimo kelionėje šis Ignaco mokymas apie dvi pamokas be galo svarbus, nes padeda atpažinti, kaip Dievas veikia gyvenime. Ypač tas Ignaco pastebėjimas, kad Viešpats „leidžia“, man padeda suvokti, kad jis nenori ar specialiai nedovanoja kančios, nesėkmės, nepaguodos, bet leidžia tai iš meilės man. Važiuodamas atlikti jėzuitams privalomų metinių rekolekcijų, dažnai baimindavausi, nenorėdavau jose patirti nepaguodos, sausros, nes tai išgyventi nėra lengva, o kartais – net labai sunku. Tačiau vis labiau įsitikinu, kad per paguodos ir nepaguodos patirtis, kurias Viešpats leidžia, atsiskleidžia tikroji gyvenimo prasmė, rekolekcijos paruošia grįžti į kasdienybę, kuri yra ne įsivaizduota, bet tikra, konkreti, su džiaugsmais ir iššūkiais. Ignacas primena, kad šioje žemės kelionėje neišvengiamai patirsime paguodą ir sielvartą, džiaugsmą ir savo ribotumą. Kitaip tariant, sėkmės ar nesėkmės patyrimas yra pati tikriausia tikėjimo kelionė link Dievo. Kartais pragyventą dieną mes vadiname sėkminga, nes jaučiamės daug nuveikę, o vakare – maloniai pavargę. Tačiau būna dienų, kai viskas krinta iš rankų, nėra džiaugsmo, niekur nespėjame, kaltiname save, kitus. Krikščioniškas mokymas mus ramina ir guodžia, kad toks žemiškas gyvenimas yra tikras, nesuvaidintas. Pagaliau vis labiau suprantame, kad pats žmogaus gyvenimas yra dvasinės pratybos. Jame patiriame laimėjimų ir praradimų, džiaugsmo ir sielvarto, ištvermės ir kančios dvasinių judesių. Tobulas Dievas atėjo į mūsų netobulą pasaulį, jis nepalieka žmogaus. Iš Jėzaus asmens galime mokytis priimti šį pasaulį. Kuo labiau pajėgsime priimti netobulą pasaulį, netobulus save ir kitus, tuo panašesni į tobulą Dievą būsime.
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==