5 ISTORIJA dėl to, kad po pirmojo lemtingo mūsų „susitikimo“ jau buvau išvertusi šv. Teresės Avilietės bei šv. Kryžiaus Jono veikalus ir kaip gidė išvaikščiojusi jų kelius. Šv. Ignacas ir didieji ispanų XVI a. mistikai Šv. Ignacas Lojola laiku šiek tiek aplenkė garsiuosius basųjų karmelitų mistikus ir savotiškai nutiesė jiems kelią. Šv. Teresę Avilietę labai padrąsino jos nuodėmklausiai jėzui- tai – jų vadovaujama, ji, regis, net atliko dvi pirmąsias ignaciškųjų pratybų savaites. Šv. Kry- žiaus Jonas baigė jėzuitų kolegiją, kurią jo mieste fundavo Ignaco bičiulis, Flandrijoje jį šelpęs pirklys, o įsteigė Ignaco dvasios mokinys šv. Pranciškus Bordžija. Kad ir pats Ignacas buvo ne vien genialus organizatorius ir dvasios tėvas, bet ir ypatingas mistikas, atrasta tik XX a. Tiesa, tuo neabejojo artimiausi jo bičiuliai: anot Nadalio, Ignacas buvo „gavęs iš Dievo ypatingą malonę žvelgti į Švč. Trejybę laisvai ir ramiai […], taip pat jausti ir kontempliuoti Dievo artumą ir mylėti dvasinius dalykus visuose daiktuose, veiksmuose ir žodžiuose, taip tapdamas kontempliuotoju veiksme, sakydamas, kad reikia rasti Dievą visame kame“. Šv. Ignacas išgyveno tarnystės mistiką: jo manymu, kūrinys savo meilę Kūrėjui išreiškia garbindamas, paklusdamas ir tarnaudamas. Dvasinėse pratybose siūlydamas apmąstyti Jėzaus gimimo sceną, Ignacas rodo tokią pagarbą Šventajai šeimai, kad jų nedrįsta nė pirštu paliesti: „O aš, varguolėlis, nevertas tarnas, žvelgiu į juos kaip įmanoma nuolankiau ir pagarbiau, kontempliuoju ir patarnauju, kai jiems to reikia, lyg tenai būčiau“ (Dvasinės pratybos, 114). Taip pasireiškia mums dažnai nė negirdėta religingumo dorybė – teisingumo dorybės atmaina, kai žmogus atiduoda Dievui Jam prideramą pagarbą ir išorinį gerbimą (kulto apeigas), nes „mes, kūriniai, pagrįstai esame Jam skolingi“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2095). Ignacui „tarnauti“ reiškia „mylėti praktiškai“, tai yra darbais. Bet ką galėtume duoti Dievui? Jam tarnaujama tarnaujant artimui – Bažnyčiai, nes tai ji, o ne individuali siela, yra Kristaus sužadėtinė. Ignaco laiškai. Kaip juos skaityti? Ignacas rašė vadinamąja „ikiklasikine kastilų“ kalba, kuria parašyti ir riterių romanai, apsukę galvą Don Kichotui; jų stilius, anot penkiasdešimt metų vėliau rašiusio Servanteso, „yra sunkiai įkandamas“ („Don Kichotas“, 1, 47 sk.). Dar sudėtingesnę jo kalbą darė ypač pagarbus ir mandagumo formų perpintas stilius, kurio mokydavo jaunus didikus. Karaliaus iždininko rūmuose auklėtas Ignacas jį Renkant iliustracijas būsimajai knygai apie šv. Ignacą: Alchaferijos rūmai, kuriuose Ignaco laikais apsistodavo karaliai, o dabar dirba Aragono parlamentas (XI a., Alchaferíja, Saragosa)
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==