6 ISTORIJA buvo įvaldęs taip, kad nustebino iš Portugalijos dvaro atvykusį Da Kamarą. Anot jo, „Tėvas buvo iš prigimties mandagiausias ir apdairiausias žmogus“. Kartais spėjama, kad rašytinės Ignaco kalbos ypatumus lėmė baskų kalbos įtaka. Nors greičiausiai ji nebuvo jam gimtoji: baskų diduomenė stengėsi kalbėti tik kastilietiškai (ispaniškai) ir atsiriboti nuo prastuomenės kalbos. Ignaco laiškuose giminaičiams nėra nė vieno baskiško žodžio. Grįžęs į gimtąją Aspeitiją iš Paryžiaus 1535 m., susirinkusioms minioms jis greičiausiai pamokslavo ispaniškai. Tiesa, jo sūnėnas laiškuose dėdei bent dukart įterpė baskiškų žodžių, tad Ignacas šią kalbą suprato – gal ją išmoko iš savo žindyvės vaikystėje, kai protas imliausias kalboms. Jei kalbos struktūra pajėgia paveikti mąstyseną, gal kaip tik dėl euskeros (baskų kalbos) šioje tautoje taip gausu kūrybiškai mąstančių žmonių? Kitaip nei visos indoeuropiečių kalbos, joms nepriklausanti archajiškoji euskera, pavyzdžiui, skirtingai sudėlioja sakinį: užuot kėlę į pirmą vietą veiksnį, baskai jį dažniausiai palieka pabaigoje. Pirmiausia įvardydami papildinį – veiksmo objektą, susitelkia ties veiksmo tikslu, o ne veikėju. Gal Ignacas tiek kartų nustebino netikėtais sprendimais dėl to, kad mąstė... baskiškai? Jo laiškai tikrai skiriasi, palyginti su rašytais po 1547 m., kai šį darbą perėmė patyręs sekretorius. Kaip pastebėjo viena atidi ir kritiška lietuviškos laiškų rinktinės skaitytoja, pastarasis – kitaip nei Ignacas – neretai griebiasi nusistovėjusių formulių. Jos pastaba labai mane pradžiugino: nors versdama kai kur truputį išpainiojau vingrią Ignaco minties giją, vis dėlto pavyko išlaikyti originalo stilių. Tiesiog Ignaco laiškus reikia skaityti taip pat lėtai ir kruopščiai, kaip jis juos rašydavo – po keletą valandų, ne kartą perrašydamas, kad neliktų nė vieno nereikalingo žodžio. Net keturaukštėse atsisveikinimo mandagumo formulėse jis įsigudrino „paslėpti“ kokį pamokantį užtaisą. Ir tai mums – didžiulis iššūkis. Esame įpratę, kad atsivertę tekstą internete prie pavadinimo išvystame nuorodą, kiek minučių užtruks jo skaitymas, ir dažniausiai tai būna vienženklis skaičius. O prie kiekvieno Ignaco laiško reikėtų prirašyti... „mažiausiai 2 valandos“ arba „vienas laiškas per dieną“. Versdama įsitikinau, kad geriausia jo laiškus susikonspektuoti savais žodžiais, iškeliant pagrindines mintis, pasibraukti ar išsirašyti labiausiai palietusius posakius. Tai – pamokymų perliukai mums, ir jie tebeveikia mūsų dienomis. Patikrinta. Toliau šv. Ignaco keliu Pradžioje minėjau daugybę stereotipinių šv. Ignaco įvaizdžių. Jų gausa liudija, kad jo asmenybė nepalikdavo ir nepalieka abejingų. Ne tik Ignaco biografams nuo pat pradžių grėsė pavojus tarnauti juodajai ar baltajai legendai – jis gresia ir mums. Kas iš mūsų turės pakankamai nuolankumo prisipažinti, kaip britas Prie Pamplonos sužeistas Ignacas parnešamas į gimtąją pilaitę (skulpt. Joan Flotats, XX a. pr., Lojola).
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==