22 PROVINCIJOJE kasdienė meditacija. Pirmiausia ją reikia parašyti. Sakysite, kad jėzuitai kasdien užsirašo trumpus maldos impulsus. Tai tiesa, tačiau vienas dalykas, kai rašai sau, kitas – kai tai skirta didelei auditorijai, daugeliui žmonių. Be to, nors studijas baigęs jėzuitas privalo orientuotis teologijoje, tačiau ne kiekvienas turi literatūrinių gebėjimų. Štai kodėl – bent Lenkijos komandoje – buvo įtraukta tiek daug meditacijas rašančių žmonių. Kitas dalykas – mąstymai turi pereiti ir per gero redaktoriaus, išmanančio kalbos ir kalbėjimo stilių, rankas. Galiausiai – visi įmanomi įrašų studijos reikalai. Prie jų priskirčiau ir gerų diktorių paiešką, ir kokybišką garso įrašymą, ir vėlesnį darbą studijoje, įrašus galutinai parengiant. Kiekviename etape būtini tam tikri profesiniai įgūdžiai, ir tik pasvajoti galėčiau, kad su viskuo vienodai gerai galėtų susidoroti vienas ir tas pats žmogus. Akivaizdu, kyla klausimas: kaip pavyksta šį projektą įgyvendinti nedidelėje Latvijoje su mūsų ribotais ištekliais? Didžiulė parama yra bendradarbiavimas su kolegomis Lenkijoje. Jie atsiunčia jau parašytus mąstymus, kuriuos naudoja patys. Be kolegų pagalbos šis projektas ir būtų likęs vien graži svajonė. Kitas dalykas – tekstų vertimas į latvių kalbą ir jų pritaikymas mūsų kontekstui ir kultūrai. Tie, kurie bent kiek yra susidūrę su vertimais, žino, kad kartais gražiai parašytas sakinys, išverstas į kitą kalbą, skamba visiškai nevykusiai. Vertimo menas – visada tam tikras kompromisas tarp kalbos, į kurią verčiama, stiliaus ir originalios minties. Dėl vertimų galiu pasidžiaugti, kad mūsų projektas sulaukia vis daugiau bendraminčių, geros valios žmonių, kurie dosniai dalijasi savo laiku ir gebėjimais. Tarp jų – ir pasauliečiai, ir pašvęstieji asmenys. Taip pat vis daugiau tų, kurie pasisiūlo įskaityti visos savaitės Evangelijos tekstus ir meditacijas. Kartais tai įvyksta ir spontaniškai, – kai pas mus svečiuojasi kas nors, turintis gerą balsą, mandagiai paprašau jį įrašyti „istorijai“. Paskutinis žingsnis – darbas studijoje, kurį atlieku aš pats. Čia jau beribis menas. Kad klausytojo ausį pasiektų kokybiškas garsas, kurį jis priima kaip savaime suprantamą dalyką, galima mokytis metų metus. Manau, kad iš tiesų mane gali suprasti tik garso režisieriai... Pradedant šį projektą, kartu su svajone manęs neapleido ir tam tikras skeptiškumas, ar pavyks įtraukti į jį bendraminčių. Tačiau Viešpats jau nuo pirmųjų žingsnių pamažu, bet labai aiškiai, rodė, kad yra atvirkščiai – jutau didelį kitų norą prisidėti. Turbūt galima sakyti, kad Jis jau seniai rengė šiam projektui dirvą, nes pats pažadino žmonių susidomėjimą, dosnumą ir entuziazmą. Dabar mūsų nedidelė, bet dosnių širdžių komanda rūpinasi, kad Evangelijos žinia pasiektų klausytoją. Tai galimybė augti ir mums patiems. Dabar visas katalikiškas pasaulis per sinodą yra pakviestas atlikti labai svarbią refleksiją ar netgi sąžinės peržvalgą, kaip būtent mums sekasi keliauti drauge. Naujasis projektas yra ir vieta, kurioje galime mokytis sinodiškumo, mokytis būti ir bendradarbiauti su kitais žmonėmis. Mokytis klausytis, išgirsti ir suprasti kitą žmogų. Pasak vokiečių evangelikų liuteronų teologo Dietricho Bonhoef- ferio, jeigu nemoku klausytis kito žmogaus, nesugebėsiu išgirsti ir Dievo. Taigi, „Lūgšana ceļā“ yra ne tik projektas, bet ir sinodalumo mokykla visiems joje dalyvaujantiems. Diak. Ivars Juhņevičs, SJ Parengė Jūratė Grabytė Diak. Ivars Juhņevičs
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==