19 PROVINCIJOJE Lietuvos ir kitų šalių. Nuostabu, kad galėjome pasiekti ir tuos tautiečius, kurie neturi galimybės lankyti lietuvišką parapiją. Rekolekcijų įrašą peržiūrėjo per 700 žmonių! Su t. Vaidu stengiamės pasiūlyti naujų iniciatyvų. Pernai surengėme gyvūnėlių laiminimo šventę. Manėme, gal ateis vienas žmogus su savo katinu. Susirinko apie 100 žmonių, beveik visi – mums nematyti. Dalyvavo ir Maironio lituanistinės mokyklos vaikai, kai kurie atsinešė savo žaislinius gyvūnėlius. Pastebėjome, kad Pirmajai Komunijai rengiasi apie 80–90 vaikų, o kitais metais į Mišias sugrįžta gal du. Vis galvojame, ką daryti, kad jie pritaptų prie mūsų bendruomenės. Pernai nusprendėme, kad kiekvieną mėnesį t. Vaidas aukos Mišias toms šeimoms, kurių vaikai rengiasi Pirmajai Komunijai. Būna pilna bažnyčia. Bandome ieškoti įvairių kelių, kaip pakviesti ir išlaikyti bažnyčios nelankančias šeimas. Lietuvos istoriją pasakoti vaikams Grasilda. Daug metų lituanistinėje mokykloje dėstau tikybą vyresniems moksleiviams. Vieną kartą kalbėjau apie tremtį į Sibirą. Pristačiau Dalios Grinkevičiūtės knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros“, skaidrėse rodžiau iliustracijas. Net istorijos mokytoja nustebo, kad yra medžiagos, kaip kalbėti apie šį istorijos laikotarpį. Pristatant Antrojo pasaulinio karo ir pokario istoriją, minimas beveik vien holokaustas. Aš turėjau aiškinti mokytojams, kad sovietai daug tikinčiųjų kankino ir ištrėmė į Sibirą ir kad šią istoriją taip pat reikia žinoti. Pirmiausia norėjau ką nors parašyti apie savo dėdę – arkivyskupą Mečislovą Reinį. Bet vėliau nusprendžiau, kad reikia papasakoti apie eilinį žmogų. Kai aš priėmiau Pirmąją Komuniją, gavau dovanų „Sibiro maldaknygę“. Tik vėliau paaiškėjo, kad ji – Adelės Dirsytės. Rašyti apie Adelę sumaniau po daug metų, kai dingtelėjo mintis: „Kur dingo jos maldaknygė?“ Tačiau kaip rašyti knygą? Ir dar lietuviškai! Pirmuosius bandymus parodžiau Birutei, klausiau: ar verta keliauti tolyn? Ji drąsino: „Taip, mums tokios knygos reikia!“ Per liuteronų kunigą Valdą Aušrą, kurio parengta knyga buvo gražiai iliustruota, sužinojome apie dailininkę Rūtą Oną Čigriejūtę. Paaiškėjo, kad ji kaip tik svajojo iliustruoti pasakojimą apie kokį nors šventąjį. Ir kaip iš dangaus atėjo pasiūlymas iliustruoti knygą apie Dirsytę! Dėl pandemijos užtruko knygos rašymas ir redagavimas. Net nebuvo galimybės gyvai susitikti su knygos iliustratore. Bet, Dievui laiminant, pavyko knygelę išleisti. Birutė. Poreikis tokiai knygai yra didžiulis. Mano devynerių sūnus, pusiau amerikietis, pusiau lietuvis, neperskaitys 300 puslapių apie Adelę, o knygelė su iliustracijomis yra tai, ko ieškojau. Semtis stiprybės kasdienėje veikloje Birutė. Aš iki šiol mąstau, kodėl Dievas mane atvedė čia, kur esu. Bet man atrodo, kad patarnauti kitam – tai didžiulė privilegija ir malonumas. Darbas raštinėje – darbas su žmonėmis. Kai kam galiu pasiūlyti klausančią ausį, su kitu paverkti kartu, kitam papasakoti apie mūsų veiklą. Man rūpi, kad užaugęs mano sūnus Aleksas galėtų pakrikštyti savo vaikus lietuviškoje parapijoje. Tada savęs klausi: „Jeigu ne aš, tada kas?“ Tie, kurie bėgo nuo karo, turėjo savo širdyse tikėjimą – jis buvo neatsiejama jų dalis. Mums kyla kitų iššūkių: mūsų vaikai šoka lietuviškus šokius, eina į lietuvišką mokyklą, bet Dievas nebėra duotybė ir būtinybė, todėl Pal. Jurgio Matulaičio misija mūsų – Čikagos ir apylinkių lietuvių – šeimoms ir jaunimui yra nepaprastai reikalinga ir svarbi. Grasilda. Aš stengiuosi išlaikyti artimą ryšį su Dievu. Yra buvę situacijų, kai nuleidi rankas ir nebelieka jėgų. Ypač tomis akimirkomis Dievas padėjo. Pati mylėdama Dievą, labai noriu parodyti ir kitiems, kad jis myli mus visus. Kalbino Rasa Darbutaitė
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==