8 DVASINGUMAS Sakydamas, kad visas Įstatymas ir Pranašai remiasi dvigubu meilės įsakymu, Jėzus naujai apibrėžia šias dvi žydų tautos religinės tradicijos kolonas (plg. Mt 22, 40). Deja, konfrontacija su Įstatymu tęsiasi. Šiandien Bažnyčioje ginčijamės dėl rimtų struktūrinių ir teisės problemų. O kaip dėl pranašiško aspekto? Kaip dėl krikšto? Juk patepimo krizma malda sako, kad krikštijamasis priimamas į trejopą Kristaus tarnystę: kaip karaliaus, kaip kunigo ir kaip pranašo. Daugelis krikščionių sutinka su tuo, kad jie dalyvauja visuotinėje kunigystėje, taip pat pripažįsta krikščionio ir visų žmonių orumą – visuotinį karališkumą. O kaip yra su visų pakrikštytųjų buvimu pranašais ir pranašėmis? Tai tikrai nėra susiję su prognozių ateičiai numatymu, pavyzdžiui, kas laimės rinkimus, kaip plėtosis pandemija arba kokia ateitis laukia Bažnyčios... Tai taip pat nereiškia, kad reikia užimti ekstremalias pozicijas viešose diskusijose arba sudarius bendraminčių grupę žūtbūt „prastumti“ savo nuomonę. Bibliniu požiūriu, pranašai yra tie, kurie kalba, nes jaučia, kad liaudis, galingieji ar religiniai vadovai nustojo ieškoti Dievo valios ir jau negyvena jo artumu. Jie prieštarauja daugumos nuomonei kaip tie, kuriems skirta kalbėti prieš paviršutiniškumą, prieš gundymą gerove ir galia, prieš neteisingumą ir prieš Dievo užmiršimą. Arba jie yra didelės vilties nešėjai vargo ar tremties laikotarpiu. Paprastai tai pavieniai asmenys, kurie be entuziazmo priima Dievo jiems skirtą užduotį. Dažniausiai dėl skelbiamos žinios jiems gresia nemalonumai. Tačiau pranašai nesirūpina savo pačių teisumu ar kad juos tokiais laikytų kiti žmonės. Jiems svarbiausia – įsitikinimas, kad suprato, ko Dievas iš jų ir apskritai šiame pasaulyje nori, siųsdamas tai paskelbti. Biblijoje šį ypatingą pašaukimą pranašai suvokia tiesioginiame pokalbyje su Dievu, kuris dažnai pirmiausia turi išsklaidyti jų prieštaravimus. Kaip pakrikštytas žmogus šiandien turėtų gyventi tuo „visuotiniu pranašo pašaukimu“? Ką tai reiškia? Kiekvienas pakrikštytasis iš esmės yra įtrauktas į šią dinamiką, net jei ne kiekvienas pasisako viešai ir ne kiekvienam tenka kovoti už Dievą ir teisingumą. Svarbu suvokti, ko Dievas iš manęs nori? Kur ir per kokius laiko ženklus matau jo keliamą iššūkį man ir mūsų pasauliui? Galbūt šį iššūkį priimsiu ir aktyviai į jį atsiliepsiu tik po to, kai tam tikra prasme būsiu Dievo „įveiktas“? Čia gali pasitarnauti pagrindiniai dvasiniai principai, kuriuos šv. Ignacas kviečia išmėginti Dvasinėse pratybose, tai yra: pastangos tapti indiferentiškam viskam, prie ko lengvai prisiriša širdis; blaivus žvilgsnis į save gailestingojo Dievo akivaizdoje; dvasių atpažinimas – T. Bernd Günter, SJ Gyventi kaip pranašui
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==