28 PROVINCIJOJE pajėgia, prisideda prie apaštalavimo. Bažnyčia šalia, kada tik gali, ateina ir Mišias koncelebruoja, ir klausykloje tarnauja, palydi įvairias grupeles. Tai ir mums pagalba, ir jiems prasmingesnis gyvenimas. Naujojoje provincijoje jėzuitų namai įgijo didesnį savarankiškumą. Kaip atrodo naujoji tvarka? Kas pasikeitė iš esmės? T. Eugenijus. Anksčiau buvo paprasčiau. Paskambini provincijolui Vilniuje ir pasikalbi, jeigu kokį nors sprendimą turi priimti. Dabar privalai laukti, kol provincijolą sutiksi, arba parašyti laišką, atsakymo greitai nesitikėdamas. Namai turi apaštalavimo sritis, kurias mes gauname iš Draugijos, ir provincijolas mums paveda jas atlikti. Kad misija vyktų – veiktų mokykla, rektoratas, funkcio- nuotų jėzuitų namai – dalis sprendimų yra patikėta namų vyresniajam. Jeigu reikia, gali vykti namų konsulta, sudaryta iš rektoriaus, direktoriaus, vyresniojo, ir nuspręsti. Sudėtingesnis klausimas vis tiek pasiekia provincijolą ar jo paskirtus delegatus atskiroms sritims. Nuo senų laikų, kad ir Pranciškų Ksaverą prisiminus, išsiųstas į misiją jėzuitas dėl daugelio dalykų sprendimą turėdavo priimti pats. Viena vertus, tarsi niekas nepasikeitė, antra vertus, provincija apima jau ne vien Lietuvos ir Latvijos teritorijas, esame nebe trisdešimties jėzuitų saujelė, dabar provincijoje mūsų daugiau kaip keturi šimtai ir organizuotis tenka kitaip. T. Aldonas. Jėzuitas turi tris vyresniuosius: generolą, provincijolą ir namų vyresnįjį. Jam provincijolas deleguoja kai kurias galias. Anksčiau skambindavome provincijolui, net kai reikėdavo kurį senelį guldyti į ligoninę, tardavomės, dabar to nėra, sprendžiame patys. Taip pat mums naujas dalykas yra delegatų, arba provincijolo pagalbininkų, pareigybės įvedimas. Tėvas generolas sakė, kad po ketverių metų darysime įžvalgą, ar šitas provincijų susijungimas padeda apaštalavimui, ar trukdo. Ar tas delegatų atsiradimas yra pagalba apaštaliniams darbams, ar papildoma našta, nes, pvz., matome, kad turime rašyti kur kas daugiau ataskaitų. Bet apskritai kol kas viskas tarsi testuojama ir negalima vienareikšmiškai atsakyti. Gal vis dėlto kai ką „testavimas“ jau padėjo išsiaiškinti? T. Aldonas. Susijungus provincijoms, paaiškėjo, kad turėjome skirtingas tradicijas. Pvz., mūsų provincijoje privalomas metines rekolekcijas jėzuitai visada atlikdavo kartu, o Vokietijoje arba Austrijoje kiekvienas jėzuitas pats ieškosi, kur jam atlikti rekolekcijas. Kai tapome viena provincija, nebeliko bendrų rekolekcijų, ir tarsi „pakabinti“ pasijutome. Naujasis provincijolas mūsų neragina rekolekcijų organizuoti, nes nežino, kad mes tokią tradiciją turime. Arba anksčiau tris kartus metuose stengdavomės susirinkti visi provincijos jėzuitai: per šv. Pranciškaus Ksavero liturginį minėjimą – Kaune, Šv. Ignaco dieną – Šiauliuose ir balandžio 22 d. – Vilniuje, tądien minime Mariją, kaip Jėzaus Draugijos Motiną. Kiekvieni namai rengdavo šventę, o provincijolas vis paragindavo. Ar dabar tą tradiciją išlaikyti? Šveicarai irgi pastebi, kad kai kurios tradicijos tarsi pakibo ore. Naujasis provincijolas kviečia jas tęsti, jeigu yra naudos. Bet iš „centro“ mes paskatos nebesulauksime. Po Velykų numatytas visos provincijos simpoziumas, kuriam jau dabar rengiamės. Mums tai nauja, neturime tokios tradicijos. Reikės įprasti, nes jis bus organizuojamas kasmet. T. Stasys. Pagrindiniai dalykai nesikeičia, kad ir kaip provincijos būtų sujungtos: Mišios turi vykti, žmonės ateina, jiems reikia patarnauti. Labiau skiriasi valdymo dalykai. O ar geriau tarnausime misijai, matysime ateityje. Pradžioje gal galėtume, pvz., užmegzti draugystę su Vienos, Miuncheno ar kita jėzuitų bažnyčia, perimti iš jų kokių nors vertingų dalykų? T. Aldonas. Dabar į savo misiją įtraukėme dar daugiau pasauliečių, pvz., įdarbinome žmogų, atsakingą už komunikaciją. Plėtros sky-
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==