Jėzuitai 2023 3 Vilties ženklai dabarčiai
4 Jėzuitai 2023 3 Mielieji skaitytojai, džiaugiamės, kad ir vėl atsiverčiate žurnalą „JĖZUITAI“. Tikimės, kad ir šiame žurnalo numeryje rasite jus dominančių pažintinių tekstų bei skaitinių dvasinei atgaivai. Straipsnių autoriai nuoširdžiai dalijasi savo įžvalgomis, rūpesčiais, džiaugsmais ir sėkmės istorijomis. Džiaugiamės kartu su jais ir nuoširdžiai dėkojame jums, jėzuitų rėmėjai ir geradariai, nes daugelis tų sėkmės istorijų ir prasmingų projektų tapo tikrove dėl to, kad juos palaikėte ir parėmėte. Juose yra ir jūsų indėlis! Kviečiame ir toliau kurti ateitį drauge. T. Vidmantas Šimkūnas, SJ Viršelyje – t. V. Šimkūno nuotr. Vyr. redaktorius Vidmantas Šimkūnas, SJ Redaktorė Jūratė Grabytė Dailininkė Jūratė Karašauskienė Stilistė Eglė Gudavičienė dvasingumas 1 Susidraugauti su Dievu 3 Kaip gyvenimo vanduo tampa Dievo vynu 8 Iš Lisabonos karščio į vilties kupiną ateitį 11 Atpažinti vilties kelius PROVINCIJOJE 22 Apie akademinio lauko derlių 26 Teesie Tavo valia 28 50 tarnystės metų Misija 6 Magis misija: pagal Dievo širdį 14 Kas yra „Gyvieji akmenys“ 16 Vasaros stovyklų įspūdžiai istorija 18 Čiurlionio galerijai – 65 in memoriam 30 T. Gediminą Kijauską, SJ, prisimenant
1 Tas, kuris yra atlikęs šv. Ignaco dvasines pratybas (bet kokiu būdu), žino, kad pirmas jų skyrius pavadintas „Pradžia ir pagrindas“. Jis prasideda teiginiu ir paaiškinimu, kam yra sukurtas žmogus. Žodžiai atrodo suprantami, bet kalbos stilius nutolęs nuo šiandienio vartojamo. Dvasingumo mokytojai ragina skaityti šį dvasinį-teologinį koncentratą neskubant, įsimąstant, įsigilinant. Siūlo stabtelti jau ties pirmuoju teiginiu „žmogus yra sukurtas“ – aš esu sukurtas, norėtas, svajotas, priimtas, mylimas, – ir jį Dievo akivaizdoje giliai apmąstyti. Tokia malda gali atnešti paguodos, naujų įžvalgų, prasmės, sustiprinti savivertę ir pasitikėjimą savimi, taip pat padėti megzti draugišką santykį su Dievu. Ignaciškasis dvasingumas moko kreipti dėmesį ne tik į save, į savo istoriją, išgyvenimus, patirtis, bet ir jas apmąstyti, apie jas kalbėtis su Dievu. Todėl apmąstydami minėtą teiginį galime klausti: o kodėl Dievas mus (mane) sukūrė? Mano tėvai galbūt norėjo berniuko ar mergaitės – pagal savo įsivaizdavimą. Bet galiausiai per juos Dievas mane sukūrė „pagal savo atvaizdą“ – unikalų ir panašų į save. Katekizme ir teologijos vadovėliuose sakoma, kad Dievas yra tobulas ir jam nieko netrūksta, o mes sukurti, kad jį pažintume ir jam tarnautume. Tačiau į klausimą, kam jis mus sukūrė, dar iki galo neatsakyta. Kalbėdami apie Dievą, teologai dažnai pasitelkia analogijų. Pvz., kokią nors Dievo savybę mėgina paaiškinti ją sugretindami su mums suprantamais dalykais. Žinoma, toks paaiškinimas netobulas, nepilnas, tačiau leidžia nujausti, numanyti, apie ką kalbama. Mano terciato vadovas Vestone (JAV) t. Williamas A. Barry, SJ, savo knygoje „A Friendship Like No Other“ į klausimą, kodėl Dievas mus sukūrė, mėgina pažvelgti iš įdomios man, o galbūt ir jums, perspektyvos. Jis sako: „Dievas nori mano draugystės.“ Tuo nebandoma pasakyti, kad Dievas yra vienišas ir todėl jam reikia mūsų draugystės. Iš dieviškojo santykio ir gyvenimo apstybės, o ne dėl to, kad jam būtinai mūsų reikėtų, Dievas pašaukė mus į būtį, į gyvenimą ir trokšta, kad taptume jo draugais. Galbūt šis teiginys kai kam nuskambės keistai, nes anksčiau mokymuose apie Dievą jo neteko girdėti. Ir vis dėlto, galbūt pasitelkus analogiją verta pamėginti į santykį su Dievu pažvelgti iš žmonių tarpusavio santykių perspektyvos? Paskutinių metų sociologiniai ir psichologiniai tyrimai (pvz., garsus Harvardo tyrimas) rodo, kad būtent geri tarpusavio santykiai lemia, ar žmogus jaučiasi laimingas. Rekolekcijų vedėjai ir dvasiniai palydėtojai teigia dar vis sutinkantys nemaža žmonių, kurie Dievo bijo ir su juo nėra užmezgę šiltų, draugiškų santykių. Kad galėtume pasitikėti Dievu kaip draugu, turime įveikti baimės jausmą, kuris užveria galimybę puoselėti artimesnį santykį su Dievu, nors iš tiesų šis santykis žmones vilioja. Nemanykime, kad susidraugavimo su Dievu idėja nauja. Ji įsišaknijusi Biblijos tradicijoje ir yra ortodoksiška. Per ilgus amžius draugystė su Dievu kartais būdavo vertinama, o kartais primirštama. Biblijoje rasime ir vaizdingų pasakojimų apie bauginantį, ugnimi ir siera grasinantį Dievą. Galbūt iš pradžių T. Vidmantas Šimkūnas, SJ Susidraugauti su Dievu Terciato vadovui Williamui A. Barry, SJ, atminti dvasingumas
dvasingumas pragaro ugnies baimė ir turi atgrasantį poveikį, bet tik trumpalaikį. Galiausiai jis tampa apgailėtinas. Į biblinius kerštingo, baudžiančio Dievo aprašymus vertėtų pažvelgti atskirai ir išsamiau, bet tai nėra šio teksto tema. Blogiausia, kad akcentuojant bausmes už nuodėmes diegiamas pikto Dievo įvaizdis. Daugeliui labai sunku nuo jo išsivaduoti, nors evangelijose ir skaito, kad Jėzus puoselėjo šiltus, gerus santykius su Dievu, familiariai vadindamas jį „abba“ – tėvu, tėveliu, kad pats gebėjo draugauti su savo mokiniais ir kitais žmonėmis. „Viešpaties baimė, kuri yra išminties pradžia, – tai sveikas Dievo nuostabumo suvokimas. Dievas yra žavus ir netgi bauginantis“, – sakė teologas Rudolfas Otto. Tačiau įsivaizduokime, kad Dievas, būdamas slėpinys – nuostabus, bauginantis ir nepažįstamas, – nori mūsų draugystės. Tuomet išminties pradžia gali būti Dievo pasiūlymo priėmimas, net jei iš pradžių jis šiek tiek trikdo. Manau, kad vienas iš galbūt aiškiai neįvardijamų, ne itin pabrėžiamų, bet ignaciškajam dvasingumui svarbių ir kontekstą paryškinančių momentų yra būtent šis Dievo kvietimas glaudžiai draugystei. Dėl to vienas iš svarbių dvasinio palydėtojo uždavinių ir svarių laimėjimų yra tas, kai palydimas žmogus pajėgia patikėti ir priimti, jog Dievas nori jo draugystės. Tai uždega norą į ją atsiliepti. T. V. Šimkūno nuotr. Šv. Anzelmo Kenterberiečio malda Išmokyk mane Tavęs ieškoti ir kai Tavęs ieškau, atsiskleisk man – jei manęs nepamokysi, nemokėsiu Tavęs ieškoti, jei savęs neatskleisi, Tavęs nerasiu. Leisk man Tavęs ieškoti Tavęs trokštant. Leisk man Tavęs trokšti Tavęs ieškant. Leisk man Tave surasti Tave mylint. Leisk man Tave mylėti Tave surandant. 2
dvasingumas Svarstydamas apie dvasinį palydėjimą, prisimenu biblinę Kanos vestuvių patirtį (žr. Jn 2, 1–12). Kad ir kokie rūpestingi ir geri būtų buvę vestuvių tarnai, ne jie pirmieji pastebėjo, kad baigiasi vynas (nors gal ir nujautė, bet ką galėtų padaryti vieni patys?!); ne jie pirmieji dėl šito priėjo prie Jėzaus ar vestuvių prižiūrėtojo, o jei ir būtų kreipęsi į Jėzų, galbūt būtų išgirdę sunkiai paaiškinamą: „Kas man ir jums? Dar neatėjo mano valanda!“; nežinia, ką būtų atšovęs ir vestuvių prižiūrėtojas. Tik Marijos, pavadinkime, dvasinio palydėjimo, dėka situacija tapo tokia, kokią žinome: ji kreipėsi į Jėzų, paragino tarnus jo klausyti ir jam paklusti, kad gyvenimo puota dar sklandžiau tęstųsi su nauju Šventosios Dvasios išsiliejimu ir gyvenimo džiaugsmu. Situacijos vertinimas. Kaip vestuvių tarnų, taip ir tikinčiųjų gyvenimo situacija reikalauja kito žmogaus žvilgsnio „iš šalies“ bei įvertinimo. Kartais jie irgi nebeturi „vyno“ – gyvenimo džiaugsmo, stiprėjančios meilės, išliekančios prasmės. Visgi Dievas pirmasis trokšta pasidalinti savo gyvenimu ir meile, nes kiekviename iš mūsų nori atkurti savo atvaizdą ir panašumą. Šis pasidalijimas vyksta, kai vienas kitam padedame išsiugdyti teisingą laikyseną Dievo atžvilgiu ir brandinti Dievo patirtį, o ja remdamiesi naujai priimti save, gyvenimą ir pasaulį. Paprastai tikintieji pamažu vis labiau atpažįsta savo troškimus. Jei pradžioje žmogus tik mėgaujasi Bažnyčios teikiama palaima kaip alternatyva pasaulio džiaugsmams, vėliau deganti vidinė ugnis skatina dažniau lankytis bažnyčioje ir vis labiau įsitraukti į bendruomenės veiklą, trokšti daugiau tikro gyvenimo, daugiau vaisingos tarnystės, daugiau prasmingo pasiaukojimo. Kai šie troškimai išauga, prasideda gyvenimo kaita ir savo ribotumo suvokimas – tuomet gãli atsiverti ilgai tūnojusios vidinės žaizdos, gelminio pažinimo ir žmogiškos brandos trūkumas, išryškėti vis dar labai gyvybingas ir užgaidus egoizmas, bet, kartu su nepasitenkinimu esamu gyvenimu, didėti ir tiesos bei laisvės troškulys. Taip iškyla didelis poreikis dvasinio palydėjimo, kuris būtinas visiems tikintiesiems, kad padėtų krikščioniškai gyventi, vestų į vienybę su Viešpačiu, o jų gyvenimas vis labiau atitiktų Evangeliją. Santykis su Dievu. Kaip Marija kreipiasi į Jėzų dėl esamos situacijos, taip ir dvasinis palydėjimas vyksta Dievo akivaizdoje bei maldos aplinkoje. Dvasiniuose pokalbiuose svarbiausias yra paties Dievo kalbėjimas ir jo klausymasis – palydėtojas drauge su tikinčiuoju atidžiai klausosi Dievo. Svarbiausia, kad per dvasinį palydėjimą sustiprėtų malda, nes tikinčiojo gyvenimą praturtinanti bei palaikanti malda ir yra svarbiausias vaisius bei gėris, kurį reikia puoselėti. Meldžiantis randami atsakymai, daromi sprendimai, kovojama su dvasiniais priešais, malda aprėpiamas visas gyvenimas. T. Mindaugas Malinauskas, SJ Kaip gyvenimo vanduo tampa Dievo vynu 3
dvasingumas Klusnumas. Kaip Marija ragina vestuvių tarnus paklusti Jėzui, taip tikintysis apsisprendžia atsiverti ir paklusti palydėtojui, tarsi iš naujo mokydamasis paklusti pačiam Dievui. Palydėjimas skatina sulėtinti tempą, sutelkti dėmesį, atidžiai įsiklausyti, ieškoti dieviškosios vidinės ugnies ir valios tiek savyje, tiek tuose, su kuriais susiduriame. Palydėtojas nuolat skatina atkreipti dėmesį į tai, kaip Dievas veikia jūsų gyvenime ir kaip į tai reaguojate, ar su Juo bendradarbiaujate. Įgalinimas veikti. Kaip tarnai Kanoje, išgirdę, ką turi daryti, išjuda iš tam tikro paralyžiaus ir atlieka tai, ką sugeba – pripila indus vandens, taip palydimas tikintysis iš santykio su Dievu gauna vilties, pasitikėjimo, jėgų bei drąsos veikti savo dvasiniame gyvenime, išsklaido abejones ir bejėgiškumą. Susidarytas gyvenimo vaizdas paprastėja. Žmogus suvokia savo vertingumą, savo istorijos unikalumą ir išskirtinumą – Dievo akyse viskas tampa reikšminga. Palydėjimas palaiko malonės augimą ir drąsina atsisakyti net ir mažiausių nedorybių. Augimas. Kaip vestuvių tarnai, Marijos ir Jėzaus pasiųsti nešti vandenį, virstantį vynu ant stalo, drąsiai tai darė, taip palydimi tikintieji gali drąsiai augti pažindami save ir Dievą, gilindami savo vidinį ir maldos gyvenimą pagal Kristaus parodytą pavyzdį. Galėčiau įvardinti bent dalį dvasinio palydėjimo privalumų: Savęs pažinimas. Visi esame brandos kelionėje, įvairiose savęs suvokimo stadijose. Kuo stipresnė mūsų savimonė, tuo mažiau žalos darome sau ir aplinkiniams. Palydėtojas gali atkreipti dėmesį: „Jūsų gyvenime matau tai. Ar jūs tai pastebite?“ Kartais šios pastabos būna nemalonios, netgi skaudžios, bet galbūt to reikia kitam augimo etapui. Dvasinis palydėjimas tampa saugia oaze, leidžiančia išsakyti kitam žmogui tai, kas kelia įtampą, neramybę, kartais išbalansuojančią net iki psichosomatinių susirgimų. Tai yra sąmoningai suplanuotas laikas sustoti, apmąstyti, susivokti, priimti buvimo bei gyvenimo dovaną ir patį save. Dvasinė tvarka. Gyvenimą drumsčia ne tik nuodėmės, įvairūs prisirišimai, bet ir netvarkingi polinkiai. Dvasinis palydėtojas stengsis pasiūlyti būdų, kaip melstis ir atlikti kitokią dvasinę pratybą, padedančią tikinčiajam išsilaisvinti iš dvasinės negalios ir įgyti naują laikyseną, stiprinančią santykį su Dievu. Kartais mes įstringame tuose pačiuose mąstymo modeliuose, turime tokių prielaidų apie save, Dievą, tikėjimą, Bažnyčią, kurias reikia sugriauti, perkeisti. Dvasinis palydėtojas gali paskatinti kelti gilesnius ir prasmingesnius klausimus ne tik sau, bet ir Dievui bei aplinkiniams. Tai leis geriau pažinti save, atskleis šešėlius, slypinčius būties kampuose, kad ir kokie skausmingi jie būtų, ir padės atleisti sau bei kitiems. Teisinga savimonė. Susitikimai su dvasiniu palydėtoju suteikia galimybę išsakyti ne tik kylančias abejones, keistas nuojautas, bauginančius klausimus, bet ir didžias svajones, įžvalgas, įkvėpimus, beribį mumyse slypintį didžiadvasiškumą. Kad ir ką jaučiate, esate ne vieni. Tereikia drąsos tai ištarti garsiai saugioje aplinkoje ir suvokti, kad taip jausti ar mąstyti yra legalu ir sveika. Aiškumas darant sprendimus. Dažnai atsiduriame kryžkelėse, kai reikia priimti svarbius sprendimus dėl darbo, išsilavinimo, tarnystės, aukojimosi. Dvasinis palydėjimas gali padėti išsiaiškinti esmines pasirinkimų prielaidas, prioritetus, baimes, padėti įžvelgti tai, kas iš tikrųjų svarbu. Platesnis žvilgsnis. Dvasinis palydėtojas yra įsišaknijęs bendruomenėje, kurioje randa savo pašaukimą, todėl ir palydimasis vedamas gilyn į bendruomenę. Palydėjimas vyksta Visuotinėje Bažnyčioje, kurioje svarbus ir kitų Bažnyčios narių, įskaitant ir dangaus šventuosius bei brangius mirusiuosius, vaidmuo mūsų gyvenime, taip pat – dvasiniai Bažnyčios turtai, jos tikėjimo patirtis, dvasingumų tradicijos, sakramentų bei liturgijos malonės ir kita. Auginantis įsipareigojimas. Svarbus procesas, į kurį tikintysis įsitraukia per dvasinį 4
dvasingumas palydėjimą, yra tai, kad ilgainiui jis suvokia, jog pats gali padėti kitiems tikintiesiems jų dvasinėje kelionėje. Ir, atvirkščiai, dvasiniai palydėtojai, susidūrę su tikinčiųjų poreikiu, nuolat mokosi patys ir atsinaujina įgyvendindami savo pašaukimą. Įsitraukimas į dvasinio palydėjimo procesą ugdo ir dvasiškai augina abi puses. Stebuklų pradžia. Įvykis Kanos vestuvėse apibendrinamas taip: „Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje.“ Tad dvasinio gyvenimo kelionė tęsis dar per gausybę kitų stebuklų. Kad juos būtų galima pamatyti ir jiems atsiverti, reikia dvasinio palydėjimo oazės. Pabaigoje – keletas klausimų, galinčių padėti ruošiantis priimti dvasinį palydėjimą: ko siekiu gyvenime? ko trokštu? kas traukia? ko bijau? ką neigiu? ko neapkenčiu? kaip priimu ir atmetu tai, ką gyvenimas duoda? Kaip randu Dievą, naudodamasis Bažnyčios teikiamomis priemonėmis, žmonių pagalba, Dievo žodžiu? Kokia yra mano malda? Ar kelionėje link Dievo po truputį miršta manasis egoizmas? Kaip sekasi priimti artimą, kitą ir kitokį žmogų, priešą? Ar ir kaip atpažįstu Dievo veikimą savo kasdienybėje? Iš kur žinau, kad tai Jis? Ar jo Veidas vis labiau tampa Meile, ar vis laisviau ir lengviau priimu Dievo valią, nepaisydamas iškilusių aplinkybių? Doriano Hatibi nuotr. 5
misija Vienas iš nupirktų vandens rezervuarų Kai prieš dešimt metų gyvenau ir mokiausi Kenijoje, nemaniau, kad kada nors tai taps vieta, į kurią grįšiu su MAGIS misija. Šiais metais Kenijoje ji jau buvo trečioji. Pandemijos metai sutrukdė mums tęsti numatytas veiklas, karas Ukrainoje taip pat prisidėjo, kad liktų kuo mažiau minčių apie tolimąją Afriką ir ten gyvenančius žmones. Dėkui Dievui, vis dėlto misijų ir tarnystės troškimas nugalėjo mūsų baimes, jaudulį, nepasitikėjimą, ir 2023 metų MAGIS misija įvyko. Ją pavadinome „Pagal Dievo širdį“ – savo širdį ir Dievo meilę norėjosi nešti į atokius pasaulio kampelius, konkrečiai – į masajų kraštą, kurį jau pažįstame, žinome vietos žmonių poreikius. Tad penki Kauno jėzuitų gimnazijos mokiniai ir dvi mokytojos, taip pat ir aš, kaip kapelionas, visam mėnesiui išvykome į Keniją savanoriauti ligoninėje, mokyti mokykloje ir padėti vietos parapijai. Prieš išvykdami teiravomės, kuo konkrečiai galėtume prisidėti, kaip pagelbėti parapijai, kurioje darbuosimės. Gavome atsakymą, kad reikalinga pagalba įsigyjant tris vandens rezervuarus, kiekvienas turėtų būti apie 10 tonų talpos. Vanduo masajų krašte labai vertingas, tuo įsitikinome, kai patiems teko jį taupyti. Per lietaus sezoną vandens rezervuaruose surenkama tiek vandens, kad jį galima naudoti apie tris mėnesius. Džiaugiamės, kad prie šios pagalbos finansiškai prisidėjo KJG bendruomenė bei Jezuiten Weltweit (Jėzaus Draugijos misijų padalinys Vokietijoje). Vykstant į MAGIS misiją itin svarbu suprasti vietos kultūrą ir žmones. Kenijos gyventojai – gana draugiški ir nuoširdūs. Labai dažnai padrąsina, pasidžiaugia mumis ir mūsų vykdoma misija. Nuvykę į Lenkisemo parapiją, kurioje praleidome beveik tris savaites, dalyvavome naujos bažnyčios atidaryme ir drauge buvome pristatyti parapijos žmonėms. Kai vietos kunigas pasakė, kad atvykome mokyti vaikų mokykloje, darbuotis parapijoje bei ligoninėje, pasigirdo daug džiaugsmo ir palaikymo. Mano misija iš tiesų prasidėjo parapijos kunigui išvykus atostogų, nes likau jo pavaduoti. Kiekvieną rytą kartu su vienuolėmis ir katechetais melsdavomės mažoje koplytėlėje, T. Eugenijus Markovas, SJ MAGIS misija: pagal Dievo širdį 6
o po Mišių eidavome į mokyklą. Teko ir į kitas vietoves vykti lankyti ligonių ar aukoti Mišių mažose skardinėse koplytėlėse, į kurias susirinkdavo tikintieji. Pasijutau tikras misionierius – norėdamas pasiekti atokias vietoves, važiuodavau motociklu. Likusi komandos dalis ruošdavosi pamokoms ir eidavo padėti ligoninėje. Gydytojas mielai pasinaudodavo siūloma pagalba, nes prisirinkus daugiau ligonių turėjo šaunių talkininkų. Didžioji misijos dalis yra švietimas – įvairi veikla mokykloje su mokiniais. Tai, kas mums atrodo keista ir nesuprantama, Kenijos mokyklose dažnai yra kasdienybė. Pavyzdžiui, eiti į mokyklą visiškai neturint mokyk- linių priemonių arba sėdėti pamokose nieko nevalgius. Masajai – didžioji dalis mokinių priklauso būtent šiai genčiai – yra klajokliai. Toks gyvenimo būdas apskritai trukdo vaikams lankyti mokyklą. Dažna mokykla siūlo bendrabutį, bet daugelis šeimų neišgali už jį susimokėti. Šiaip Kenijoje mokslas yra nemokamas, bent jau taip sakoma, tačiau mokyklos net neturi už ką sumokėti atlyginimų mokytojams. Todėl tenka mokėti ir už mokslą, ir už pragyvenimą. Vietos žmonėms tai yra didelis iššūkis. Mūsų pagalba mokykloje padeda mokiniams geriau įsisavinti mokomą dalyką, juo labiau kai jo moko bendraamžis iš Lietuvos. Misijos dalyviai itin atsakingai ruošdavosi pamokoms ir labai nuoširdžiai mokė vietos mokinius bei leido laiką su jais. Keniją palikome vildamiesi sugrįžti ir tęsti pradėtus darbus. Mokiniai sakė, kad lauks mūsų kitais metais. Labai norėtųsi, kad ši graži tradicija turėtų ateitį, tad jau dabar dėkojame visiems, prisidedantiems prie šių misijų: geradariams, Kauno jėzuitų gimnazijai ir, aišku, mokiniams, misijose drąsiai pakeliantiems visus sunkumus. Tegu ir toliau Dievas laimina mūsų veiklas ir lydi visus sutiktus žmones. Mokytoja – bendraamžė iš Lietuvos Tokiose skardinėse koplyčiose meldžiasi tikintieji 7
dvasingumas Šiemet MAGIS visus sukvietė į Lisaboną, kur 2 tūkst. jaunuolių apsistojo São João de Brito (jėzuitų) mokykloje. Atidarymo renginys, trukęs dvi dienas, buvo sklidinas koncertų, paskaitų, dvasinių impulsų, maldos ir linksmybių, pvz., vieną vakarą čia koncertavo jėzuitų iš viso pasaulio muzikinė grupė Jesuitas Acústico. Šiemet dalyviai taip pat galėjo rinktis vieną iš daugelio siūlomų vadinamųjų eksperimentų: dvasingumas, piligrimystė, menas ir kultūra, socialinė veikla ir t. t. Grupės nuo 10 iki 40 žmonių leidosi į jų laukiančias patirtis ne tik Portugalijoje, bet ir Ispanijoje. Po 5 dienų dalyviai grįžo į Lisaboną, namais tapusią jėzuitų mokyklą, kur vyko trijų dienų uždarymo renginys. Jo akcentu kaskart tampa „Tautų festivalis“. Šiemet visi renginio dalyviai kartu dainavo ir mūsų šalį pristačiusią lietuvių liaudies dainą „Ant kalno gluosnys“. Per uždarymą jaunimas turėjo progą susitikti su jėzuitų generolu t. A. Sosa, galėjo jam užduoti rūpimus klausimus, išgirsti atsakymus ir padiskutuoti. Skambant MAGIS 2023 himnui baigėsi iškilmingos uždarymo Mišios, ir jaunimas įsiliejo į milijoninę Pasaulio jaunimo dienų dalyvių minią. Didžiausiame tarptautinės bendruomenės renginyje juos vienijo visų eksperimentų metu lydėjusi mintis ir misija – kurti vilties kupiną ateitį. Nors tą pačią idėją apsvarstyti kvietė ir Lietuvoje vykusi MAGIS vasaros programa, pasaulinio MAGIS renginio patirtį parsivežę dalyviai pastebi ir skirtumų tarp tarptautinių ir na- cionalinių eksperimentų: „Lietuviškas MAGIS Iš Lisabonos karščio į vilties kupiną ateitį Pirmasis pasaulinis MAGIS renginys, siekiant suburti ignaciškosios šeimos jaunimą, įvyko 1997 m. Prancūzijoje kaip su Jėzaus Draugija susijusių jaunų žmonių piligriminė kelionė prieš Pasaulio jaunimo dienas. Ignaciškojo jaunimo susibūrimas prieš PJD galutinę struktūrą ir formatą įgijo 2011 m. Tąkart MAGIS vyko Ispanijoje ir prasidėjo Lojoloje, iš kur 3 tūkst. jaunų žmonių išvyko dalyvauti daugiau nei šimte įvairių ignaciškųjų eksperimentų Ispanijoje ir Portugalijoje. 8
dvasingumas dažnai vyksta tarp pažįstamų žmonių ar bent jau matytų veidų. Sava kultūra tavęs nenustebins, o ir sąlygos sukuriamos labai patogios. Pasaulinis MAGIS išsiplečia į daug platesnes erdves. Ten mintys klajoja nuo nepasitenkinimo maistu iki nuostabos sutinkant įvairių tautybių žmonių“, – pasakoja iš Lisabonos grįžusi Ramutė Krasauskaitė, ten patekusi į pilig- rimystės dviračiais eksperimentą ir kartu su kitais ratuotais piligrimais pasiekusi Fatimą. Tą patį kelio iššūkį priėmęs Martynas Asakavičius priduria, kad dėmesio verta ne tik tarptautinės bendrystės patirtis, bet ir ypatinga šalies gamta: „Akį traukė unikalus Portugalijos kraštovaizdis: lygumose plytinčios pomidorų plantacijos, aukštumose – alyvmedžiai ir vynuogynai. Atmintyje ilgam liks nuostabaus grožio naktinis Fatimos vaizdas. Fatima – ypatinga vieta, į kurią tikrai norėčiau sugrįžti.“ Į piligriminį kelią leidosi ir Kauno MAGIS klubo narė Simona Žindžiūtė. Tiesa, jos kelionė iš Moledo į Ponte de Limą vyko pėsčiomis. „Keliaudama prisiminiau, kad kažkada svajojau apie kalnus ir kelią į Santjago de Kompostelą. Mūsų piligrimų grupė ir keliavo jo portugališkąja atkarpa. Ši piligrimystė buvo ir svajonės išsipildymas, ir auginanti patirtis, kurioje kartais jausdavausi išmesta iš komforto zonos. Nors buvo fiziškai sunkių akimirkų, padėjo pokalbiai, padrąsinimai, juokas ir, žinoma, Dievas“, – sako Simona. Apie fizinius iššūkius pasakoja ir Nojus Žekonis, patekęs į dvasingumo eksperimentą. „Man rimčiausias fizinis iššūkis buvo po Jaunimo dienų uždarymo Mišių išvykti kartu su milijonu žmonių iš tos pačios vietos. Neišsimiegojus, su nemažu nešuliu, neturint pakankamai vandens ir tvyrant 39 laipsnių Lisabonos karščiui keliauti kelis kilometrus iki neužkimštos metro stotelės buvo keblu“, – prisiminė Nojus. Nors karštis, gausi renginio programa ir nuolatinis šurmulys vargino ne vieną dalyvį, bendrystės džiaugsmas tarp Lisabonos dulkių tikrai nepasimetė. „Pasaulinis MAGIS man buvo laikas, kai atsiribojau nuo visų namuose paliktų dalykų: buities, darbo, rutinos. Būdama ten žavėjausi tautų, kultūrų įvairove ir gražia santarve tarpusavyje. Labiausiai įsiminė „Tautų festivalio“ vakaras, kai tiek daug skirtingų kultūrų atstovų supažindino dalyvius su savo šalių dovanomis. Jaučiau didelę palaimą tai matydama“, – dalijosi Taizé eksperimentą patyrusi Evelina Vidmantė. Jai pritaria ir dvasingumo eksperimentą pasirinkusi Asta Krasauskaitė, prisimindama optimizmo pripildytas MAGIS dienas: „Negaliu sakyti, kad anksčiau nebuvau pozityvus žmogus, tačiau pasaulinis MAGIS man priminė, kad pozityvus žvilgsnis į pasaulį ir džiugus dalijimasis savo talentais yra tas įrankis, kuriuo kuriama vilties kupina ateitis. Ši mintis mane skatina būti vilties nešėja kasdienybėje, nenukabinti nosies ir įsipareigoti kurti gražius dalykus ten, kur esu.“ Paklausta, o kas gi labiausiai įsiminė pi- ligrimystėje dviračiais, Kamilė Druktenytė sako,kad kelionėje neįmanoma nepastebėti bendrystės jėgos. „Viena pagrindinių minčių, kurią parsivežiau, – nuoširdumui nereikia kalbos. Mūsų tarptautinėje grupėje ne visi mokėjo angliškai, ne su visais buvo įmanoma susikalbėti. Tad mus vienijo muzika! Dainavome ir muzikavome daug. Kiekvieną vakarienę užbaigdavo dainos ir įvairiausios melodijos, visi susikabinę ratu linguodavome į taktą kaip geriausių drau9
dvasingumas gų kompanija, kurioje vieni kitus pažįsta jau daug metų. Mano pasidalijimo grupėje buvo viena lenkė, kuri tikrai labai prastai mokėjo anglų kalbą. Ji dažniausiai pasakydavo vos kelis žodžius, bet man tai buvo patys gražiausi pasidalijimai: arba labai gilūs, arba juokingi iki ašarų! Nuoširdumui kalbos nereikia“, – šypsosi Kamilė. Mergina priduria, kad tarptautinio renginio vyksmo sąlyga – anaiptol ne gebėjimas komunikuoti užsienio kalba. „Pasaulinis MAGIS nebūtų įmanomas be žmonių atvirumo – atvirumo dalintis ir atvirumo naujoms patirtims. Viena iš pagrindinių MAGIS idėjų yra išeiti iš savo kasdienybės ir per tas patirtis naujai pažinti Dievą.“ O tam progų netrūks ir ateityje – per pasaulinio MAGIS renginio uždarymą jėzuitų bendruomenė jau prabilo ir apie naują programą „MAGIS Future“, sieksiančią palaikyti MAGIS idėją po pasaulį pasklidusiose bendruomenėse ne tik tarptautinių susitikimų, bet ir kasdienių nutikimų kontekste, – kad visi jie vestų į vilties kupiną ateitį. Pasaulinio MAGIS renginio dalyvių įspūdžius užrašė Neda Letukytė 10
Pasaulio Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės asamblėja, vykstanti kas penkerius metus, yra svarbus įvykis ignaciškosios pasauliečių bendruomenės gyvenime. Šių metų rugpjūčio pradžioje Amjeno mieste Prancūzijoje įvyko jau 18-oji asamblėja, jos tema – „Atpažinti vilties kelius“. Susirinko daugiau kaip 200 dalyvių iš visų žemynų: pasauliečiai iš 65 nacionalinių bendruomenių ir jėzuitai. Įvairiausių tautybių žmones, gyvenančius tuo pačiu ignaciškuoju dvasingumu, suvienijo bendra 10 dienų dvasinės kelionės patirtis, kad, sustip- rinti gausių Dievo dovanų, toliau liudytų Viltį pasaulyje. Palietė jau pirmą asamblėjos dieną nuskambėjusi mintis, kad mūsų viltis yra paremta pasitikėjimu Šventąja Dvasia, kuri jau veikia, nors mes tik pradedame asamblėjos kelionę ir nežinome, kas iš tiesų įvyks jos metu. Šioje kelionėje buvome kviečiami atsiverti patys sau, realybei, Dievui ir ateičiai, į kurią Dvasia veda. Asamblėjoje patyriau, kokia didelė galia yra tikėjimo bendrystė, kaip tas pats dvasingumas mums padeda suprasti, girdėti vieniems kitus, nors ir esame iš skirtingų istorinių, kultūrinių, politinių kontekstų. Ypač svarbu buvo jausti, kaip stipriai Dievas veikia per jį mylinčius ir liudijančius žmones, kai jie susiburia vedami bendro troškimo – sekti Jėzumi. Dalyvaudama šioje asamblėjoje išgyvenau stiprią malonės ir susitikimo su gyvuoju Jėzumi patirtį. Nuostabu buvo suvokti, kad žmonės, atvykę iš tokių tolimų šalių kaip Filipinai, Hon Kongas, Korėja ir kitų, kuriose krikščionybė tikrai nėra dominuojanti religija, ne tik puikiai žino Ignaco Lojolos gyvenimo istoriją, turi dvasinių pratybų patirties, bet ir gyvena šiuo dvasingumu, vis ieško kelių, kaip geriau ir giliau Atpažinti vilties kelius Asamblėjos delegatai iš Lietuvos. Iš kairės: Loreta Gudienė, t. Algimantas Gudaitis, Rasa Darbutaitė. 11
dvasingumas įgyvendinti apaštalinę bendruomenės misiją. Svarbu buvo patirti, kad tikrai esame viena pasaulio bendruomenė, nes kurios nors nacio- nalinės bendruomenės iššūkiai iš tiesų tampa visos pasaulinės bendruomenės iššūkiais. Nors asamblėjos programa tikrai buvo intensyvi ir įvairi (keleto šalių – naujų pasaulinės bendruomenės narių – priėmimas, susitikimas su Jėzaus Draugijos generaliniu vyresniuoju t. Arturu Sosa, Pasaulio bendruomenės vykdomosios tarybos veiklos ir finansinė ataskaitos, naujos tarybos rinkimai, apaštalinių veiklų pristatymas, atvira diena-susitikimas su daugiau nei tūkstančiu asamblėjos svečių, pasidalijimai patirtimis įvairiose grupelėse ir t. t.), joje kasdien buvo vietos asmeninei maldai, ypatingam Eucharistijos šventimui su visa liturgine įvairove, asmeninėms ir bendruomeninėms peržvalgoms bei įžvalgoms. Vieną dieną asamblėjoje praleidęs t. Artūro Sosa priminė, kad peržvalga yra ignaciškojo dvasingumo esmė, kviečianti susitelkti ne į asmeninius suklupimus, o stengtis atpažinti, kur mūsų kasdienybėje yra Dievas, kaip jis veikia mūsų istorijoje. Mes nuolat neišvengiamai susiduriame su blogiu, matome įvairias neteisybes, skurdą, girdime „pasaulio raudą“ ir šioje realybės situacijoje esame kviečiami atsigręžti į įsikūnijusį Dievą, įžvelgti jo buvimą kartu su mumis visuose išbandymuose. Šioje dvasinėje asamblėjos kelionėje Dievas nuolat mane stebino, leido patirti visokių situacijų per susitikimus su įvairiais žmonėmis, per pasidalijimus patirtimis, ieškant atsakymų į pateiktus klausimus. Galėjau dar aštriau negu iki šiol pajusti skirtumą tarp „išmąstytų“ atsakymų ir išgirstų įsiklausius į Šventosios Dvasios kuždesius ir melodiją, skambančią širdyje. Šeštoji asamblėjos diena, skirta maldai tyloje, leido geriau apčiuopti, suvokti išgyventas patirtis, išgirsti, kur esame kviečiami toliau asamblėjos metu. Kaip ir kiekvienoje dvasinėje kelionėje, asamblėjoje taip pat galėjome patirti dvasių atpažinimo procesą, tuos momentus, kai mūsų žmogiškos silpnybės ar sužeidimai, noras būti reikšmingiems ar tiesiog emocijos iškyla į pirmą vietą, viską užgoždamos, ir kaip Dvasia iš to išveda, grąžina prie esmės, kai leidžiame jai veikti. Išgyvenau emocinę sumaištį ir nerimą, kai susiskirstę į grupes pagal regionus, ieškojome atsakymo į klausimus apie vilties kelius; tuomet tarp mūsų kilo tam tikrų konfrontacijų, labiau susitelkėme į galimus veiksmus nei į pastangas klausytis, kur esame kviečiami Šventosios Dvasios. Kai vėliau visi susirinkome bendram aptarimui, vedantieji pirmiausia pakvietė susikaupti maldai ir pasidalyti ne svarstymais, o bendruomeninėmis įžvalgomis. Tuomet viskas persikeitė, išsigrynino esmė, emocijos nurimo, vėl grįžome į dvasinę bendrystę. Eidama iš auditorijos šypsojausi galvodama: „Šventoji Dvasia laimėjo.“ Kaip tik tuo metu viena iš pasaulinės tarybos narių, su kuria anksčiau net nebuvome kalbėjęsi asmeniškai, staiga paklausė: „Kaip jautiesi?“ Pasakiau, apie ką tuo metu galvojau, ir abi likome nustebintos Dvasios veikimo per mus. Panašių Šventosios Dvasios dovanų teko patirti kiekvieną asamb- lėjos dieną... Esu dėkinga Dievui ir bendruomenei už šią nuostabią dvasinės kelionės patirtį, įkvepiančią keliauti toliau ieškant kelių į viltį, atsiverti Šventosios Dvasios veikimui, dalintis gautomis dovanomis, gyventi atsiliepiant į Dievo kvietimą ir vykdant jo valią. Loreta Gudienė 12
dvasingumas Pasaulio KG bendruomenės asamblėjoje Amjene trečdalis dalyvių buvo jėzuitai iš įvairių pasaulio šalių, palydintys Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenes. Kadangi esu buvęs ir Lietuvos KG bendruomenės dvasiniu palydėtoju, ir palydžiu atskiras bendruomenės grupeles, vykau į asamblėją, norėdamas dvasiškai atsinaujinti ir pajusti šios bendruomenės paieškas, kaip labiau tarnauti Bažnyčiai ir žmonėms. Dalyvaudamas bendruomenės veikloje daugiau kaip 15 metų, aš stiprėju savajame jėzuito pašaukime, o mes, jėzuitai, kaip vienuolinis ordinas, per bendruomenę galime matyti ignaciškojo dvasingumo sklaidą pasaulyje net ir mažėjant pašaukimų į Jėzaus Draugiją. Pirmą kartą su Krikščioniškojo gyvenimo bendruomene susitikau dirbdamas Šiauliuose. Tuomet pažadėjau palydėti vieną grupelę. Pradžioje nejaučiau didelio noro įsipareigoti, bet po keleto susitikimų supratau, kad tai yra ir mano, kaip jėzuito, dvasinės kelionės dalis – klausyti, atliepti ir palydėti, o drauge ir pats jausdavausi palydimas. Pasaulio bendruomenės Bažnyčios asistentas (t. y. dvasinis palydėtojas), jėzuitų generolas t. Arturo Sosa Amjene atskirai kalbėjo mums, palydėtojams. Jis pabrėžė, kad bendruomenės dvasinis asistentas atlieka misiją ir tarnauja Bažnyčiai kaip Dievo tautai bei padeda bendruomenei kaip šv. Ignaco bendrakeleivis. Generolas taip pat paminėjo, kad neseniai atliktose nacionalinių bendruomenių apklausose paaiškėjo, jog daugelyje bendruomenių jaučiamas ugdymo ir dvasinių pratybų poreikis. Taigi, nuo dvasinio palydėjimo priklausys, ar kūrybingai ir drąsiai padėsime bendruomenėms ugdyti savo narius, priklausančius bū- tent ignaciškajai bendruomenei ir jai įsipareigojusius. „Mes, jėzuitai, palydėdami bendruomenę, dažnai nesuspėjame iki galo atlikti savo pareigos dėl didelio užimtumo kituose apaštaliniuose darbuose. Keičiantis asistentams užtrunka laiko, kol kitas jėzuitas perpranta pasauliečių bendruomenės veikimo principus. Tuomet arba bando daryti per didelę įtaką, taikydamas savo vienuolinio pašaukimo modelį, arba atlieka šią tarnystę paviršutiniškai“, – pastebėjo t. A. Sosa. Pasak t. generolo, ypatinga dvasinio asistento ir palydimosios bendruomenės bendradarbiavimo savybė yra ta, kad mes, jėzuitai, palydėdami išgyvename savojo pašaukimo grožį, o Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės nariai taip pat giliau išgyvena savąjį pasauliečių pašaukimo ignaciškoje bendruomenėje grožį. Mes tampame dovana vieni kitiems, kad bendra – Kristaus – misija taptų vaisingesnė. Bendradarbiaujant gilėja aistra Kristui ir noras gyventi Karalystėje su juo ir kaip jis. Dvasinis asistentas įsipareigoja eiti drauge, vedamas tos pačios Dvasios. Kartu su KG bendruomenės nariais jis įžvelgia ir aptaria Šventosios Dvasios judesius. Baigdamas pasisakymą, t. generolas visiems asamblėjos dalyviams perteikė popiežiaus Pranciškaus žodžius: „Tikra bendrystė – ne strategijų rezultatas, ji kuriama abipusiu brolių ir seserų įsiklausymu. Kaip ir chore, vienybė reikalauja ne vienodumo, monotonijos, bet balsų gausumo ir įvairovės, polifonijos. Tuo pat metu kiekvienas choro balsas atlieka savo partiją įsiklausydamas į kitus balsus ir atsižvelgdamas į harmonijos visumą. Šią harmoniją sukuria kompozitorius, tačiau jos įgyvendinimas priklauso nuo kiekvieno atlikėjo.“ T. Algimantas Gudaitis, SJ 13
Tarptautinė jaunimo bendruomenė „Gyvieji akmenys“ – tai ignaciškąjį dvasingumą puoselėjanti tarptautinė jaunimo bend- ruomenė, veikianti daugiau nei 40 pasaulio miestų: Londone, Budapešte, Lisabonoje, Liublianoje, Čikagoje, Santjage (Čilėje), kai kuriuose Prancūzijos, Vokietijos, Ispanijos ir Šveicarijos miestuose, o daugiausia – Italijoje. Jėzaus Draugijos metiniame žurnale „Jesuits 2015“ išspausdintas straipsnis „Living Stones: Evangelizing through Art“ patvirtino, kad bendruomenė yra įgijusi tarptautinį jėzuitų pripažinimą. Atsiradimo istorija „Ir jūs patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus“ (1 Pt 2, 5). „Gyvųjų akmenų“ bendruomenės pavadinimas ir misija kilo iš šios Šventojo Rašto eilutės. Šveicarijoje gimęs ispanų kilmės jėzuitas Jeanas Paulas Hernandezas, dar prieš pradėdamas naujokyną Italijos jėzuitų provincijoje, lankėsi šios šalies bažnyčiose ir suprato, kad tai, ką jose pasakoja gidai, neatskleidžia Bažnyčios gelmės. Todėl kartu su jaunimu nusprendė tapti „gyvaisiais akmenimis“ ir nešti Gerąją Naujieną į turistų išvargintų miestų bažnyčias atsitiktinai užėjusiems lankytojams, jiems atskleidžiant meno ir šventųjų gyvenimo prasmę, bet svarbiausia – sudaryti galimybę susitikti svetingai pasitinkantį krikščionį. Pirmąjį žingsnį nedidelė savanorių grupelė žengė 2003 m. Frankfurto katedroje. 2008 m. įvyko pirma tarptautinė stovykla Romoje, po kurios susibūrė nuolatinės bendruomenės Romoje ir Bolonijoje, vėliau – ir visoje Europoje. Bendruomenės ritmas Kiekviena bendruomenės grupelė (5–20 asmenų) turi individualų ritmą, bet visas vienija maldos ir ugdymo susitikimų bei tarnystės dienų ritmas. Maldos susitikimuose vis kitas bendruomenės narys, dažniausiai remdamasis šv. Ignaco maldos metodu, parengia maldos impulsą, vėliau meldžiamasi asmeniškai, po to visi drauge dalijasi maldos vaisiais. Ugdymo susitikimuose pristatoma istorinė medžiaga apie bažnyčią, kurioje atliekama tarnystė, arba pakviečiamas kompetentingas svečias. Tarnystės diena prasideda maldos susitikimu, tęsiama vedant ekskursijas, drauge pietaujant bažnyčios prieigose ir užbaigiama šv. Mišiomis bei pasidalijimu. Grupelės nariai nuolat dalyvauja „Gyvųjų akmenų“ nacionalinėse ir tarptautinėse tarnystės bei ugdymo stovyk- lose, taip pat Taizé, MAGIS, EXPO ir kituose tarptautiniuose susitikimuose, kuriuose patiria Bažnyčios bendrystę. Bendruomenė turi statutą, tinklalaidę ir žurnalą. Iš maldos į maldą Pasak bendruomenės įkūrėjo, jos tikslas – pirmiausia išgyventi ekskursiją kaip krikščionių bendruomenės, kuri meldžiasi ir kviečia Gyvieji akmenys Evangelizacija per meną, arba Kaip žvilgsnis į bažnyčios pastatą virsta turisto malda 14 misija
melstis, tikėjimo skelbimą. Bendruomenės gyvenimas yra persmelktas asmeninės ir bend- ruomeninės maldos bei maldos už sutiktus turistus ar piligrimus. Pradėdamas tarnystės dieną, bendruomenės narys klausia Dievo maldoje: „Viešpatie, ką norėtum, kad Tavo vardu pasakyčiau turistui?“ Kadangi bažnytinis menas kyla iš maldos, kalbant apie jį su turistu sužadinamas maldos troškimas. VisÕs tarnystės dienos metu bažnyčioje, maldos kampelyje, bendruomenės nariai gieda giesmes, o po ekskursijos į jį turistas kviečiamas asmeninei maldai kaip padėkai už įgytą Dievo patirtį arba gali palikti intenciją, kuri išsakoma šv. Mišiose. Tarnystė dovanai Besišypsantys savanoriai turistų grupes pasitinka ant bažnyčios laiptų su plakatais Free Guided Tours, kiekvieną asmeniškai kviesdami į ekskursiją po bažnyčią. Jos trukmė priklauso nuo to, kiek turistas gali skirti laiko. Kiekvienas turistas savanorio akyse tampa „gyvuoju akmeniu“ – dovana, liudijančia Dievą, todėl tarnystės metu pats savanoris dažnai yra evangelizuojamas. Bendruomenės tarnystė, sekant šv. Ignacu, atliekama dovanai. Atlygiu už ekskursiją tampa besikeičiantys turistų veidai, užduodami klausimai, pasidalijimai išgyvenimais ir daug kitų nepakartojamų atsitikimų. Asmeninis liudijimas Mano kelias į „Gyvųjų akmenų“ bendruomenę prasidėjo 2012 m., kai Taizé žiemos susitikimo Romoje pasirengimo programoje susipažinau su jėzuitu scholastiku F. Camposu iš Portugalijos, kuris pakvietė į tarnystę Jėzaus Vardo bažnyčioje. Nuo tada ši bendruomenė pasidarė neatsiejama mano gyvenimo dalimi, tapau jos nare, visos bendruomenės „kolona“ ir sekretore, tarptautinių stovyklų organizatore ir t. t. Bendruomenėje tikėjimo dovana ir troškimas pažinti bažnytinį meną įgijo Gyvosios Bažnyčios pavidalą. Tad kviečiu kiek- vieną, norintį tapti „Gyvųjų akmenų“ nariu, melstis už bendruomenės gimimą Lietuvoje, ir visus, susidomėjusius šia bendruomene, rašyti adresu livingstones.lithuania@gmail.com arba segreteriapietrevive@gmail.com. Rūta Giniūnaitė, Popiežiškojo Grigaliaus universiteto doktorantė „Gyvųjų akmenų“ tarnystės dieną prie Šv. Ignaco bažnyčios Romoje kartu su bendruomenės įkūrėju Jeanu Paulu Hernandezu, SJ (stovi trečias iš kairės), ir jėzuitais scholastikais. (Rūta stovi ketvirta iš dešinės.) 2014 m. Nauji nariai kviečiami dalyvauti kasmetiniame tarptautiniame ugdymo savaitgalyje, kuris gegužės mėnesio pradžioje rengiamas vis kitoje šalyje, o 2024 m. vyks Santjago de Komposteloje. Visa informacija: www.pietre-vive.org, Instagram: @pietre_vive, Facebook: PietreVive. 15 misija
Kaip savo rašinyje minėjo Rūta, „Gyvųjų akmenų“ bendruomenės tikslas – savanoriška tarnystė bažnyčiose pasitinkant ir palydint turistus bei kitus lankytojus. Kadangi ji gana specifinė – evangelizacija vyksta pasitelkiant bažnyčiose esantį meną ir architektūrą, – savanoriams reikalingas ir atitinkamas pasirengimas. Dažniausiai vasarą „Gyvieji akmenys“ organizuoja ugdymo stovyklas, kuriose gilinamos krikščionybės, meno ir architektūros istorijos žinios, susipažįstama su daugeliu kitų dalykų. Keletą kartų ir man teko dalyvauti šiose stovyklose, todėl norėčiau trumpai pasidalinti savo įspūdžiais. 2022-ųjų vasarą Graikijoje vykusi „Gyvųjų akmenų“ stovykla truko savaitę, joje dalyvavo apie 20, daugiausia jaunų, žmonių iš įvairių Europos vietų. Tai buvo šios organizacijos nariai arba ja dar tik besidomintys žmonės, taip pat – keli tėvai jėzuitai bei du universiteto profesoriai, archeologijos ir antikinės istorijos specialistai, bei architektūros teorijos žinovas. Pagrindinis šios stovyklos tikslas – prisiliesti prie krikščionybės ištakų bandant suprasti, kaip pagoniška kultūra paveikė ankstyvąją krikščionybę, kokie esminiai krikščionybės ir pagonybės skirtumai, kaip būrėsi pirmosios krikščionių bendruomenės, kurias įkūrė apaštalas Paulius. Atsakymų į šiuos klausimus ieškojome per paskaitas, kurios vykdavo pirmąją dienos dalį, ir lankydami gausybę svarbių archeologinių vietovių bei muziejų Atėnuose, Korinte, Epidaure, Mikėnuose, Delfuose ir kitur. Įspūdžių po šios savaitės parsivežiau tik- rai daug, tačiau čia norėčiau išskirti keletą. Vienas ryškiausių epizodų – apsilankymas Atėnų Akropolyje ir Partenono šventykloje. Taip pat gerai atsimenu ir vizitą Korinte – abiejose vietose lankėsi ir apaštalas Paulius. Nors šiandien čia galima išvysti tik griuvėsius ir statinių liekanas, vis tiek aplanko nepap- rastos didybės pojūtis. Žinoma, jį sustiprina ir pagaliau atsiradusi proga iš labai arti prisiliesti prie antikinės kultūros, kuria domėjausi ne tik mokykloje, bet ir paskutiniais studijų metais. Turbūt pati vertingiausia patirtis buvo ta, kad visas išvykas lydėjo išsamūs pasakojimai ir komentarai bei nuolatinės antikos ir krikščionybės ryšio paieškos, bandant įžvelgVasaros stovyklų įspūdžiai 16
misija ti tam tikrų aspektų tęstinumą arba naujumą. Šią vasarą dalyvavau dar vienoje ugdymo stovykloje, kuri vyko Berlyne. Jos pobūdis buvo panašus kaip ir Graikijoje, tačiau tema – visai kita. Pastaroji buvo susijusi su sakralinėmis erdvėmis, labiausiai tyrinėjant modernią ir šiuolaikinę sakralią architektūrą, monumentus ir meną. Paskaitose gilinomės į tai, kas apie sakralias vietas rašoma Senajame Testamente. Susitikome su architektu iš Slovėnijos, jis pristatė savo projektus įvairiose bažnyčiose bei koplyčiose, taip pat aptarėme šviesos vaidmenį sakralioje architektūroje, šiek tiek prisilietėme ir prie Berlyno istorijos, kuri labai svarbi norint geriau suprasti šio miesto modernių bažnyčių bei kitų svarbių monumentų architektūrą. Lankėmės įvairiose bažnyčiose bei muziejuose, kiekvienos iš šių vietų istorija ypatinga – kai kurios bažnyčios iškilusios per karą sugriautųjų vietoje, įvairūs monumentai primena skaudžias netektis, dar kiti statiniai glaudžiai susiję su Berlyno sienos istorija. Šį kartą labiausiai buvau paliestas dramatiškos miesto istorijos, jo perskyrimo, karo padarinių – ir šiandien viso to neįmanoma užmiršti, tam skirta daug įvairių statinių, tarp jų – ir sakralinių. Taip pat svarbi pamoka, kurią čia išmokau, buvo ta, kad vertinant modernią sakraliąją architektūrą reikia įsigilinti į įvairius panaudotus simbolius, nes kitu atveju gãli susidaryti klaidingas įspūdis. Kita labai įsimintina vieta buvo ta, kurioje gyvenome, – per karą susprogdintos bažnyčios erdvė, šiandien paversta nepaprasto grožio sodu bei patalpomis, pritaikytoms tikinčiųjų maldai ir parapijos veiklai. Kadangi esu įgijęs be galo turtingų patirčių, dažnai keliu sau klausimą: kaip visa tai, ką gavau kaip dovaną, galėčiau panaudoti ateities tarnystėje ir kokiu būdu galėčiau tai paversti dovana kitiems? Kyla įvairių idėjų, mąstau apie visokius būdus, kurie galėtų padėti kitiems geriau pažinti turtingą krikščioniškos kultūros lobyną ar net tapti instrumentu dvasinei patirčiai ir maldai. Viliuosi, kad ateityje ir Lietuvoje susiburs bendraminčiai, kuriems šie dalykai taip pat yra įdomūs ir svarbūs. O tuos, kurie susidomėjote šiuo pasakojimu, kviečiu dalyvauti vienoje iš tokių ugdymo stovyklų, kurios vyksta kiekvieną vasarą. Gal tai ateityje taps naujo jūsų gyvenimo nuotykio užuomazga! Marius Jocys, SJ 17
istorija Vos jėzuitams Čikagoje atidarius Jaunimo centrą, tuoj jo patalpose įsikūrė ir Čiurlionio galerija. Oficiali galerijos atsiradimo data – 1957 m. spalio 20 d. Aišku, sumanymas kilo anksčiau – 1957 m. kovo 3 d. susirinkę įvairių sričių kultūrininkai ir menininkai įsteigė Lietuvių amerikiečių menininkų klubą. Vienas reikšmingiausių klubo darbų ir buvo Čiurlionio galerijos įsteigimas. Pagrindinis jos tikslas – telkti lietuvių dailininkų meno kūrinius, mūsų tautos dvasinį ir kultūrinį turtą, kad, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tie kūriniai grįžtų į Lietuvą. Vargu ar patys galerijos steigėjai tikėjosi, jog kada nors išauš ta diena, kai Lietuva vėl bus laisva. Manau, jie nelabai tikėjo, kad ir pati galerija gyvuos 65 metus. Tačiau tikslas buvo kilnus, ir galerija pradėjo savo gražią veiklą. Kiti galerijos tikslai buvo organizuoti dailininkų darbų parodas, su jų kūryba supažindinti lietuviškąją visuomenę. Tai, kad galerijoje ir po 65 metų vyksta parodos, kad lietuviška galerija svečioje šalyje ir toliau gyvuoja – unikalus atvejis. Džiugu, kad mes, dabar čia gyvenantys, toliau dirbame gražiai pradėtą darbą, puoselėjame steigėjų tradicijas ir džiaugiamės, kad Lietuvai, kaip ir buvo steigėjų pažadėta, jau padovanota graži Čiurlionio galerijos surinkta lietuvių menininkų darbų kolekcija. Galerijos, kaip lietuviško meno centro, veikla buvo kryptinga ir reglamentuota. Viename jos statuto punkte sakoma: „Čiurlionio galerijai kūriniai įgyjami dailininkams dovanojant, Lietuvių amerikiečių menininkų klubo ar Čiurlionio galerijos lėšomis, pavienių asmenų-mecenatų lėšomis.“ Kartu nurodoma, kad siūlomų, paaukotų ar dovanotų kūrinių meninę vertę nustato žiuri komisija. Kilnias Čiurlionio galerijos nuostatas stengėsi paremti JAV institucijos ir pavieniai mecenatai: daili- ninkai V. Ignas, P. Kaupas, J. Juodis, B. MuriLaima Apanavičienė Čiurlionio galerijai – 65 Čiurlionio galerijos atidarymas 1957 m. spalio 20 d. Iš kairės: Zenonas Kolba, Jadvyga Čiurlionytė ir Adomas Varnas. Čiurlionio galerijos archyvo nuotr. 18
istorija nas, J. Pautienius, J. Paukštė, A. Varnas, P. Puzinas, A. Rūkštelė, dr. Račius, V. ir B. Tūbeliai, tėvai jėzuitai, Lietuvių amerikiečių menininkų klubas, Dailininkų sąjunga, Lietuvių moterų piliečių lyga, „Draugo“, „Naujienų“, „Dirvos“, „Aidų“, „Lietuvių dienų“ redakcijos. Atidarymo metu Čiurlionio galerija turėjo tik 17 meno kūrinių, atrinktų iš F. Morrisono parodos, surengtos per Jaunimo kongresą 1957 m. liepos mėnesį. 1960 m. gruodžio 3 d. pažymėta galerijos trejų metų sukaktis. Per tą laiką jau buvo surengta „15 parodų, kuriose dalyvavo 56 dailininkai su 896 kūriniais. Šias parodas aplankė apie 12 tūkst. žmonių. Dabar Galerijoje yra 33 dailininkų 57 meno kūriniai 12 720 dolerių vertės“, – skelbta žurnalo „Laiškai lietuviams“ tų metų vasaros numerio įžanginiame straipsnyje. Pamažu Čiurlionio galerija tapo iškiliu lietuvių meno centru, 2022 m. ji šventė gyvavimo 65-metį. Iš viso galerijoje buvo surengta per 600 meno parodų, tarp jų – ir autorių iš Lietuvos: Vytauto Ciplijausko, Rimanto Dichavičiaus, Nacionalinės premijos laureato Povilo Ričardo Vaitiekūno, Nijolės Šaltenytės, Irenos Daukšaitės-Guobienės ir daugelio kitų. Nors ne kartą keitėsi Čiurlionio galerijos vadovai, plėtėsi valdos ir struktūra, galerijos užsibrėžtas tikslas – grąžinti sukauptus išeivijos dailininkų kūrinius Lietuvai – buvo įgyvendintas, o kitas tikslas – rengti lietuvių dailininkų parodas – ir toliau sėkmingai vykdomas. Per 65 metus galerijai vadovavo: dailininkas Mikas Šileikis, Lietuvių amerikiečių menininkų klubo įgaliotinis Čiurlionio galerijai dailininkas Zenonas Kolba, dailininkas Viktoras Petravičius, dailininkas Adolfas Valeška, Bronius Macevičius, Petras Aleksa, Vanda Balukienė, Regina Jautokaitė, Marytė Gaižutienė, Vanda Aleknienė, Vincas Lukas, Aleksandras Janušas, Laima Apanavičienė. Šiuo metu galerijai vadovauja Viktorija Černičenko. Ilgainiui Čiurlionio galerijos veikla pasikeitė, galerija tapo ne tik parodų organizatore (nors šis tikslas yra pagrindinis). Atsivėrus sienoms, daug lietuvių išvyko ieškoti laimės į kitas šalis, nemažai jų apsigyveno JAV. Atvykus naujiems žmonėms, galerijos veikla, kuri baigė užgesti, vėl atgijo. Galerijoje rengiamos ne tik parodos, čia rodomi monospektakliai, Lietuvių rašytojų draugija rengia literatūrinius vakarus, teikiamos Kultūros tarybos premijos, vyksta koncertai. Daugelis į JAV neseniai iš Lietuvos atvykusių dailininkų rado savo nišą tarp ameČiurlionio galerijos 50-mečio minėjimas. Galerijos direktoriai (iš kairės): Vincas Lukas, Vanda Aleknienė, Petras Aleksa, Aleksandras Janušas ir Laima Apanavičienė. Jono Kuprio nuotr. 19
istorija rikiečių (Rimas Čiurlionis, Rolandas Dabrukas (buv. Kiaulevičius), Renata Palubinskas, Irena Šaparnis ir kt. jau žinomi ir amerikiečiams meno mylėtojams). Tačiau dailininkai neužmiršta ir lietuviškos galerijos, mielai dalyvauja čia rengiamose parodose. Atsivėrus sienoms, atsivėrė ir kita Čiurlionio galerijos veiklos galimybė – Lietuvos meno mylėtojus supažindinti su JAV gyvenančiais ir kuriančiais lietuviais menininkais bei platesniam Amerikos (ne tik lietuvių) žiūrovų ratui pristatyti Lietuvos menininkus. Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje Čiurlionio galerijos rūpesčiu buvo surengta Jono Kuprio fotografijos darbų paroda „Lietuviai Amerikoje“, susilaukusi didžiulio pasisekimo. 2008 m. įgyvendintas didelis Čiurlionio galerijos projek- tas – sausio 11 d. Čikagos kultūros centre atidaryta Petronėlės Gerlikienės paroda „Embroidered Myths and Everyday Stories“ („Siuvinėtos pasakos ir kasdieninės istorijos“), kuri vyko tris mėnesius. Keturi siuvinėti šios autorės kilimai buvo atvežti iš Lietuvos dailės muziejaus ir du kilimai iš privačios Gerlikų šeimos kolekcijos. Ruošiant šį projektą daug prisidėjo LR Generalinis konsulatas Čikagoje ir generalinis konsulas Arvydas Daunoravičius. Šios pa- rodos tęsinys – 2008 m. sausio 18 d. Čiurlionio galerijoje vykusi paroda „Kartos“ (iš galerijos organizuojamo ciklo „Šeimos“), kurioje buvo eksponuojami P. Gerlikienės ir jos sūnaus Pranciškaus Gerliko tapybos bei anūkės Jurgitos Gerlikaitės grafikos darbų paroda. Po metų tame pačiame Čikagos kultūros centre galerija suorganizavo menininkių iš Lietuvos Eglės Vertelkaitės ir Birutės Zokaitytės parodą „Dvi lietuvės grafikės“. Galerija tęsia įkūrėjų numatytą veiklą – dovanoti lietuvių išeivijos dailininkų darbus Lietuvai. Išeivijos menininko Juozo Mieliulio kūriniai, autoriaus pageidavimu, po jo retro- spektyvinės parodos Čiurlionio galerijoje buvo išsiųsti į Lietuvos dailės muziejų. Į Lietuvą išsiųstas Adomo Varno paveikslas „Mindaugo karūnavimas“ ir daugelis kitų JAV kūrusių lietuvių menininkų darbų. Čiurlionio galerijos 50-metis pažymėtas didžiule paroda-konkursu, kurio atidarymas įvyko 2008 m. vasario 22 d. Į parodos rengėjų kvietimą atsiliepė 65 autoriai ne tik iš JAV, bet ir iš Airijos, Izraelio, Kanados. Čiurlionio galerijoje vykusi 50-mečio paroda parodė, kad lietuviams menininkams galerija reikalinga, kad jiems smagu savo darbus rodyti ne tik amerikiečių žiūrovui, bet ir tautiečiams. 2017 m. lapkričio mėn. Čiurlionio galerijoje vyko fotografijų paroda „Gutauskas, Elskus, Kezys“. Joje eksponuotos 26 žymaus išeivijos dailininko, vitražisto ir tapytojo, Albino Elskaus (1926–2007) nuotraukos, darytos pabėgėlių stovyklose Lindeberge, Vokietijoje, 1949 m. Jose užfiksuotos rekolekcijos, kurias vedė kun. Vaclovas Gutauskas, SJ. Parodoje taip pat eksponuotos žymaus išeivijos fotomenininko Algimanto Kezio (1928–2015) nuotraukos, įamžinusios t. V. Gutausko (1913–2003) čikagietišką gyvenimą. Parodoje pristatytos ir anksčiau nematytos A. Elskaus ir A. Kezio fotografijos, lankytojams atvėrusios išeivijos gyvenimo dalelę. Vėliau paroda buvo perkelta į Lietuvą, 2018 m. sausio 31 d. atidaryta Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje Kaune, o kovo viduryje – Marijampolėje, Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje. Lietuvoje taip pat buvo parodyta gydytojo ir dailininko Audriaus Plioplio parengta filmuota medžiaga apie t. V. Gutauską ir fotografijų suradimą Čikagoje. Lietuvoje atidarant parodas atsiminimais apie t. Vaclovą dalijosi t. Antanas Saulaitis, SJ. Jis priminė, kaip t. V. Gutauskui buvo patikėta labai sudėtinga užduotis – surinkti pinigų Jaunimo centro Čikagoje statybai, koks sunkus tai buvo darbas ir su kokiu atsidavimu bei ryžtu šį darbą kunigas dirbo – net 18 metų važinėjo po lietuviškas parapijas Amerikoje, pasiekė ir Kanadą. Jam pavyko surinkti milijoną dolerių, kas tais laikais buvo didžiuliai pinigai. Čiurlionio galerija surengė ne vieną parodą ir Lietuvos galerijose. Dideliu įvykiu tapo 15 JAV išeivijos dailininkų paroda „Lietuvai – su 20
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==