dvasingumas pragaro ugnies baimė ir turi atgrasantį poveikį, bet tik trumpalaikį. Galiausiai jis tampa apgailėtinas. Į biblinius kerštingo, baudžiančio Dievo aprašymus vertėtų pažvelgti atskirai ir išsamiau, bet tai nėra šio teksto tema. Blogiausia, kad akcentuojant bausmes už nuodėmes diegiamas pikto Dievo įvaizdis. Daugeliui labai sunku nuo jo išsivaduoti, nors evangelijose ir skaito, kad Jėzus puoselėjo šiltus, gerus santykius su Dievu, familiariai vadindamas jį „abba“ – tėvu, tėveliu, kad pats gebėjo draugauti su savo mokiniais ir kitais žmonėmis. „Viešpaties baimė, kuri yra išminties pradžia, – tai sveikas Dievo nuostabumo suvokimas. Dievas yra žavus ir netgi bauginantis“, – sakė teologas Rudolfas Otto. Tačiau įsivaizduokime, kad Dievas, būdamas slėpinys – nuostabus, bauginantis ir nepažįstamas, – nori mūsų draugystės. Tuomet išminties pradžia gali būti Dievo pasiūlymo priėmimas, net jei iš pradžių jis šiek tiek trikdo. Manau, kad vienas iš galbūt aiškiai neįvardijamų, ne itin pabrėžiamų, bet ignaciškajam dvasingumui svarbių ir kontekstą paryškinančių momentų yra būtent šis Dievo kvietimas glaudžiai draugystei. Dėl to vienas iš svarbių dvasinio palydėtojo uždavinių ir svarių laimėjimų yra tas, kai palydimas žmogus pajėgia patikėti ir priimti, jog Dievas nori jo draugystės. Tai uždega norą į ją atsiliepti. T. V. Šimkūno nuotr. Šv. Anzelmo Kenterberiečio malda Išmokyk mane Tavęs ieškoti ir kai Tavęs ieškau, atsiskleisk man – jei manęs nepamokysi, nemokėsiu Tavęs ieškoti, jei savęs neatskleisi, Tavęs nerasiu. Leisk man Tavęs ieškoti Tavęs trokštant. Leisk man Tavęs trokšti Tavęs ieškant. Leisk man Tave surasti Tave mylint. Leisk man Tave mylėti Tave surandant. 2
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==