1 Tas, kuris yra atlikęs šv. Ignaco dvasines pratybas (bet kokiu būdu), žino, kad pirmas jų skyrius pavadintas „Pradžia ir pagrindas“. Jis prasideda teiginiu ir paaiškinimu, kam yra sukurtas žmogus. Žodžiai atrodo suprantami, bet kalbos stilius nutolęs nuo šiandienio vartojamo. Dvasingumo mokytojai ragina skaityti šį dvasinį-teologinį koncentratą neskubant, įsimąstant, įsigilinant. Siūlo stabtelti jau ties pirmuoju teiginiu „žmogus yra sukurtas“ – aš esu sukurtas, norėtas, svajotas, priimtas, mylimas, – ir jį Dievo akivaizdoje giliai apmąstyti. Tokia malda gali atnešti paguodos, naujų įžvalgų, prasmės, sustiprinti savivertę ir pasitikėjimą savimi, taip pat padėti megzti draugišką santykį su Dievu. Ignaciškasis dvasingumas moko kreipti dėmesį ne tik į save, į savo istoriją, išgyvenimus, patirtis, bet ir jas apmąstyti, apie jas kalbėtis su Dievu. Todėl apmąstydami minėtą teiginį galime klausti: o kodėl Dievas mus (mane) sukūrė? Mano tėvai galbūt norėjo berniuko ar mergaitės – pagal savo įsivaizdavimą. Bet galiausiai per juos Dievas mane sukūrė „pagal savo atvaizdą“ – unikalų ir panašų į save. Katekizme ir teologijos vadovėliuose sakoma, kad Dievas yra tobulas ir jam nieko netrūksta, o mes sukurti, kad jį pažintume ir jam tarnautume. Tačiau į klausimą, kam jis mus sukūrė, dar iki galo neatsakyta. Kalbėdami apie Dievą, teologai dažnai pasitelkia analogijų. Pvz., kokią nors Dievo savybę mėgina paaiškinti ją sugretindami su mums suprantamais dalykais. Žinoma, toks paaiškinimas netobulas, nepilnas, tačiau leidžia nujausti, numanyti, apie ką kalbama. Mano terciato vadovas Vestone (JAV) t. Williamas A. Barry, SJ, savo knygoje „A Friendship Like No Other“ į klausimą, kodėl Dievas mus sukūrė, mėgina pažvelgti iš įdomios man, o galbūt ir jums, perspektyvos. Jis sako: „Dievas nori mano draugystės.“ Tuo nebandoma pasakyti, kad Dievas yra vienišas ir todėl jam reikia mūsų draugystės. Iš dieviškojo santykio ir gyvenimo apstybės, o ne dėl to, kad jam būtinai mūsų reikėtų, Dievas pašaukė mus į būtį, į gyvenimą ir trokšta, kad taptume jo draugais. Galbūt šis teiginys kai kam nuskambės keistai, nes anksčiau mokymuose apie Dievą jo neteko girdėti. Ir vis dėlto, galbūt pasitelkus analogiją verta pamėginti į santykį su Dievu pažvelgti iš žmonių tarpusavio santykių perspektyvos? Paskutinių metų sociologiniai ir psichologiniai tyrimai (pvz., garsus Harvardo tyrimas) rodo, kad būtent geri tarpusavio santykiai lemia, ar žmogus jaučiasi laimingas. Rekolekcijų vedėjai ir dvasiniai palydėtojai teigia dar vis sutinkantys nemaža žmonių, kurie Dievo bijo ir su juo nėra užmezgę šiltų, draugiškų santykių. Kad galėtume pasitikėti Dievu kaip draugu, turime įveikti baimės jausmą, kuris užveria galimybę puoselėti artimesnį santykį su Dievu, nors iš tiesų šis santykis žmones vilioja. Nemanykime, kad susidraugavimo su Dievu idėja nauja. Ji įsišaknijusi Biblijos tradicijoje ir yra ortodoksiška. Per ilgus amžius draugystė su Dievu kartais būdavo vertinama, o kartais primirštama. Biblijoje rasime ir vaizdingų pasakojimų apie bauginantį, ugnimi ir siera grasinantį Dievą. Galbūt iš pradžių T. Vidmantas Šimkūnas, SJ Susidraugauti su Dievu Terciato vadovui Williamui A. Barry, SJ, atminti dvasingumas
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==