dvasingumas Svarstydamas apie dvasinį palydėjimą, prisimenu biblinę Kanos vestuvių patirtį (žr. Jn 2, 1–12). Kad ir kokie rūpestingi ir geri būtų buvę vestuvių tarnai, ne jie pirmieji pastebėjo, kad baigiasi vynas (nors gal ir nujautė, bet ką galėtų padaryti vieni patys?!); ne jie pirmieji dėl šito priėjo prie Jėzaus ar vestuvių prižiūrėtojo, o jei ir būtų kreipęsi į Jėzų, galbūt būtų išgirdę sunkiai paaiškinamą: „Kas man ir jums? Dar neatėjo mano valanda!“; nežinia, ką būtų atšovęs ir vestuvių prižiūrėtojas. Tik Marijos, pavadinkime, dvasinio palydėjimo, dėka situacija tapo tokia, kokią žinome: ji kreipėsi į Jėzų, paragino tarnus jo klausyti ir jam paklusti, kad gyvenimo puota dar sklandžiau tęstųsi su nauju Šventosios Dvasios išsiliejimu ir gyvenimo džiaugsmu. Situacijos vertinimas. Kaip vestuvių tarnų, taip ir tikinčiųjų gyvenimo situacija reikalauja kito žmogaus žvilgsnio „iš šalies“ bei įvertinimo. Kartais jie irgi nebeturi „vyno“ – gyvenimo džiaugsmo, stiprėjančios meilės, išliekančios prasmės. Visgi Dievas pirmasis trokšta pasidalinti savo gyvenimu ir meile, nes kiekviename iš mūsų nori atkurti savo atvaizdą ir panašumą. Šis pasidalijimas vyksta, kai vienas kitam padedame išsiugdyti teisingą laikyseną Dievo atžvilgiu ir brandinti Dievo patirtį, o ja remdamiesi naujai priimti save, gyvenimą ir pasaulį. Paprastai tikintieji pamažu vis labiau atpažįsta savo troškimus. Jei pradžioje žmogus tik mėgaujasi Bažnyčios teikiama palaima kaip alternatyva pasaulio džiaugsmams, vėliau deganti vidinė ugnis skatina dažniau lankytis bažnyčioje ir vis labiau įsitraukti į bendruomenės veiklą, trokšti daugiau tikro gyvenimo, daugiau vaisingos tarnystės, daugiau prasmingo pasiaukojimo. Kai šie troškimai išauga, prasideda gyvenimo kaita ir savo ribotumo suvokimas – tuomet gãli atsiverti ilgai tūnojusios vidinės žaizdos, gelminio pažinimo ir žmogiškos brandos trūkumas, išryškėti vis dar labai gyvybingas ir užgaidus egoizmas, bet, kartu su nepasitenkinimu esamu gyvenimu, didėti ir tiesos bei laisvės troškulys. Taip iškyla didelis poreikis dvasinio palydėjimo, kuris būtinas visiems tikintiesiems, kad padėtų krikščioniškai gyventi, vestų į vienybę su Viešpačiu, o jų gyvenimas vis labiau atitiktų Evangeliją. Santykis su Dievu. Kaip Marija kreipiasi į Jėzų dėl esamos situacijos, taip ir dvasinis palydėjimas vyksta Dievo akivaizdoje bei maldos aplinkoje. Dvasiniuose pokalbiuose svarbiausias yra paties Dievo kalbėjimas ir jo klausymasis – palydėtojas drauge su tikinčiuoju atidžiai klausosi Dievo. Svarbiausia, kad per dvasinį palydėjimą sustiprėtų malda, nes tikinčiojo gyvenimą praturtinanti bei palaikanti malda ir yra svarbiausias vaisius bei gėris, kurį reikia puoselėti. Meldžiantis randami atsakymai, daromi sprendimai, kovojama su dvasiniais priešais, malda aprėpiamas visas gyvenimas. T. Mindaugas Malinauskas, SJ Kaip gyvenimo vanduo tampa Dievo vynu 3
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==