dvasingumas Klusnumas. Kaip Marija ragina vestuvių tarnus paklusti Jėzui, taip tikintysis apsisprendžia atsiverti ir paklusti palydėtojui, tarsi iš naujo mokydamasis paklusti pačiam Dievui. Palydėjimas skatina sulėtinti tempą, sutelkti dėmesį, atidžiai įsiklausyti, ieškoti dieviškosios vidinės ugnies ir valios tiek savyje, tiek tuose, su kuriais susiduriame. Palydėtojas nuolat skatina atkreipti dėmesį į tai, kaip Dievas veikia jūsų gyvenime ir kaip į tai reaguojate, ar su Juo bendradarbiaujate. Įgalinimas veikti. Kaip tarnai Kanoje, išgirdę, ką turi daryti, išjuda iš tam tikro paralyžiaus ir atlieka tai, ką sugeba – pripila indus vandens, taip palydimas tikintysis iš santykio su Dievu gauna vilties, pasitikėjimo, jėgų bei drąsos veikti savo dvasiniame gyvenime, išsklaido abejones ir bejėgiškumą. Susidarytas gyvenimo vaizdas paprastėja. Žmogus suvokia savo vertingumą, savo istorijos unikalumą ir išskirtinumą – Dievo akyse viskas tampa reikšminga. Palydėjimas palaiko malonės augimą ir drąsina atsisakyti net ir mažiausių nedorybių. Augimas. Kaip vestuvių tarnai, Marijos ir Jėzaus pasiųsti nešti vandenį, virstantį vynu ant stalo, drąsiai tai darė, taip palydimi tikintieji gali drąsiai augti pažindami save ir Dievą, gilindami savo vidinį ir maldos gyvenimą pagal Kristaus parodytą pavyzdį. Galėčiau įvardinti bent dalį dvasinio palydėjimo privalumų: Savęs pažinimas. Visi esame brandos kelionėje, įvairiose savęs suvokimo stadijose. Kuo stipresnė mūsų savimonė, tuo mažiau žalos darome sau ir aplinkiniams. Palydėtojas gali atkreipti dėmesį: „Jūsų gyvenime matau tai. Ar jūs tai pastebite?“ Kartais šios pastabos būna nemalonios, netgi skaudžios, bet galbūt to reikia kitam augimo etapui. Dvasinis palydėjimas tampa saugia oaze, leidžiančia išsakyti kitam žmogui tai, kas kelia įtampą, neramybę, kartais išbalansuojančią net iki psichosomatinių susirgimų. Tai yra sąmoningai suplanuotas laikas sustoti, apmąstyti, susivokti, priimti buvimo bei gyvenimo dovaną ir patį save. Dvasinė tvarka. Gyvenimą drumsčia ne tik nuodėmės, įvairūs prisirišimai, bet ir netvarkingi polinkiai. Dvasinis palydėtojas stengsis pasiūlyti būdų, kaip melstis ir atlikti kitokią dvasinę pratybą, padedančią tikinčiajam išsilaisvinti iš dvasinės negalios ir įgyti naują laikyseną, stiprinančią santykį su Dievu. Kartais mes įstringame tuose pačiuose mąstymo modeliuose, turime tokių prielaidų apie save, Dievą, tikėjimą, Bažnyčią, kurias reikia sugriauti, perkeisti. Dvasinis palydėtojas gali paskatinti kelti gilesnius ir prasmingesnius klausimus ne tik sau, bet ir Dievui bei aplinkiniams. Tai leis geriau pažinti save, atskleis šešėlius, slypinčius būties kampuose, kad ir kokie skausmingi jie būtų, ir padės atleisti sau bei kitiems. Teisinga savimonė. Susitikimai su dvasiniu palydėtoju suteikia galimybę išsakyti ne tik kylančias abejones, keistas nuojautas, bauginančius klausimus, bet ir didžias svajones, įžvalgas, įkvėpimus, beribį mumyse slypintį didžiadvasiškumą. Kad ir ką jaučiate, esate ne vieni. Tereikia drąsos tai ištarti garsiai saugioje aplinkoje ir suvokti, kad taip jausti ar mąstyti yra legalu ir sveika. Aiškumas darant sprendimus. Dažnai atsiduriame kryžkelėse, kai reikia priimti svarbius sprendimus dėl darbo, išsilavinimo, tarnystės, aukojimosi. Dvasinis palydėjimas gali padėti išsiaiškinti esmines pasirinkimų prielaidas, prioritetus, baimes, padėti įžvelgti tai, kas iš tikrųjų svarbu. Platesnis žvilgsnis. Dvasinis palydėtojas yra įsišaknijęs bendruomenėje, kurioje randa savo pašaukimą, todėl ir palydimasis vedamas gilyn į bendruomenę. Palydėjimas vyksta Visuotinėje Bažnyčioje, kurioje svarbus ir kitų Bažnyčios narių, įskaitant ir dangaus šventuosius bei brangius mirusiuosius, vaidmuo mūsų gyvenime, taip pat – dvasiniai Bažnyčios turtai, jos tikėjimo patirtis, dvasingumų tradicijos, sakramentų bei liturgijos malonės ir kita. Auginantis įsipareigojimas. Svarbus procesas, į kurį tikintysis įsitraukia per dvasinį 4
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==