dvasingumas palydėjimą, yra tai, kad ilgainiui jis suvokia, jog pats gali padėti kitiems tikintiesiems jų dvasinėje kelionėje. Ir, atvirkščiai, dvasiniai palydėtojai, susidūrę su tikinčiųjų poreikiu, nuolat mokosi patys ir atsinaujina įgyvendindami savo pašaukimą. Įsitraukimas į dvasinio palydėjimo procesą ugdo ir dvasiškai augina abi puses. Stebuklų pradžia. Įvykis Kanos vestuvėse apibendrinamas taip: „Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje.“ Tad dvasinio gyvenimo kelionė tęsis dar per gausybę kitų stebuklų. Kad juos būtų galima pamatyti ir jiems atsiverti, reikia dvasinio palydėjimo oazės. Pabaigoje – keletas klausimų, galinčių padėti ruošiantis priimti dvasinį palydėjimą: ko siekiu gyvenime? ko trokštu? kas traukia? ko bijau? ką neigiu? ko neapkenčiu? kaip priimu ir atmetu tai, ką gyvenimas duoda? Kaip randu Dievą, naudodamasis Bažnyčios teikiamomis priemonėmis, žmonių pagalba, Dievo žodžiu? Kokia yra mano malda? Ar kelionėje link Dievo po truputį miršta manasis egoizmas? Kaip sekasi priimti artimą, kitą ir kitokį žmogų, priešą? Ar ir kaip atpažįstu Dievo veikimą savo kasdienybėje? Iš kur žinau, kad tai Jis? Ar jo Veidas vis labiau tampa Meile, ar vis laisviau ir lengviau priimu Dievo valią, nepaisydamas iškilusių aplinkybių? Doriano Hatibi nuotr. 5
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==