o po Mišių eidavome į mokyklą. Teko ir į kitas vietoves vykti lankyti ligonių ar aukoti Mišių mažose skardinėse koplytėlėse, į kurias susirinkdavo tikintieji. Pasijutau tikras misionierius – norėdamas pasiekti atokias vietoves, važiuodavau motociklu. Likusi komandos dalis ruošdavosi pamokoms ir eidavo padėti ligoninėje. Gydytojas mielai pasinaudodavo siūloma pagalba, nes prisirinkus daugiau ligonių turėjo šaunių talkininkų. Didžioji misijos dalis yra švietimas – įvairi veikla mokykloje su mokiniais. Tai, kas mums atrodo keista ir nesuprantama, Kenijos mokyklose dažnai yra kasdienybė. Pavyzdžiui, eiti į mokyklą visiškai neturint mokyk- linių priemonių arba sėdėti pamokose nieko nevalgius. Masajai – didžioji dalis mokinių priklauso būtent šiai genčiai – yra klajokliai. Toks gyvenimo būdas apskritai trukdo vaikams lankyti mokyklą. Dažna mokykla siūlo bendrabutį, bet daugelis šeimų neišgali už jį susimokėti. Šiaip Kenijoje mokslas yra nemokamas, bent jau taip sakoma, tačiau mokyklos net neturi už ką sumokėti atlyginimų mokytojams. Todėl tenka mokėti ir už mokslą, ir už pragyvenimą. Vietos žmonėms tai yra didelis iššūkis. Mūsų pagalba mokykloje padeda mokiniams geriau įsisavinti mokomą dalyką, juo labiau kai jo moko bendraamžis iš Lietuvos. Misijos dalyviai itin atsakingai ruošdavosi pamokoms ir labai nuoširdžiai mokė vietos mokinius bei leido laiką su jais. Keniją palikome vildamiesi sugrįžti ir tęsti pradėtus darbus. Mokiniai sakė, kad lauks mūsų kitais metais. Labai norėtųsi, kad ši graži tradicija turėtų ateitį, tad jau dabar dėkojame visiems, prisidedantiems prie šių misijų: geradariams, Kauno jėzuitų gimnazijai ir, aišku, mokiniams, misijose drąsiai pakeliantiems visus sunkumus. Tegu ir toliau Dievas laimina mūsų veiklas ir lydi visus sutiktus žmones. Mokytoja – bendraamžė iš Lietuvos Tokiose skardinėse koplyčiose meldžiasi tikintieji 7
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==