T. Algirdas Paliokas, SJ 50 tarnystės metų tus buvau girdėjęs. Galiausiai taip pat žinojau, kad dalis jėzuitiško ugdymo vyksta užsienyje, o taip toli nuo šeimos ir draugų atsiskirti nenorėjau. Todėl tariau: „Juk yra daugybė būdų, kaip visą garbę Dievui galima atiduoti. Nebūtinai šie žodžiai reiškia, kad turiu tapti jėzuitu...“ Ir grįžau į lovą. Bet po kelių minučių vėl grįžo dėkingumas. Vėl kėliausi, rengiausi ir klaupiausi. Ir vėl: Ad majorem Dei gloriam. „Viešpatie, tai nepaleisi? Gerai. Jeigu nori...“ – ir užstrigau, supratęs, kad šis įsipareigojimas turės pasekmių visam gyvenimu: „Jeigu nori, teesie Tavo... teesie Tavo valia. Būsiu jėzuitas.“ Evangelijos ištrauka, kurioje angelas Gab- rielius pasirodo Marijai, baigiasi kiek skubotai: „Ir angelas pasitraukė“ (Lk 1, 38). Atrodytų: apsireiškė, atliko savo misiją ir... „Sudiev!“ Kažkas panašaus atsitiko ir man tą vakarą: entuziazmas liko, o nepaaiškinamas Viešpaties artumo jausmas atsitraukė, tarsi atlikęs tai, kam buvo skirtas. Neseniai skaičiau populiarią psichologijos knygą „5 meilės kalbos“. Turbūt svarbiausia žinutė, kurią iš jos pasiėmiau, yra tokia: jeigu ką nors myli, dėl kito asmens darai ne tai, kas tau patinka, bet kas jam. Manau, tokia mano interpretacija nėra tolima ištarmei „Teesie Tavo valia“. Kunigystę galima palyginti su upe. Prasideda mažu upeliu – gal iš šaltinio, gal iš ežero – ir tekėdama žemyn, papildoma intakais, platėja, gilėja, vietomis išsklinda į ežerą, o kartais, suspausta uolų, šniokšdama ir putodama ritasi tolyn, nugalėdama užtvankas, slenksčius, kol nurimusi įplaukia į jūrą – amžinybės jūrą... Kažkodėl vaikystėje bažnyčia, liturgija, malda, palyginti su bendraamžiais, man tampa savaime suprantamu ir artimu dalyku. Be raginimo prieš pamokas suspėju į bažnyčią kas antrą dieną patarnauti šv. Mišioms, o sekmadieniais net trejos Mišios neatrodo per daug. Nors Lietuvoje – bedievystė, tikėjimas ir gyvenimas pagal Dekalogą kažkaip auga, stiprėja, nes vaikui labai daug reiškia tėvų pavyzdys ir dora. Tikriausiai ir mano išorėje kažkas matyti, nes mokykloje nagrinėjant V. Mykolaičio-Putino kūrybą mane nepiktai pravardžiuoja Vasariu. Konkreti svajonė apie kunigystę pasirodo paauglystėje. Buvau matęs kunigus, ilgai vaikščiojančius šventoriuje ir skaitančius brevijorių. Svajojau, kai tapsiu kunigu ir būsiu paskirtas į kaimą, su brevijoriumi rankose vaikščiosiu alėja, jungiančia bažnyčią ir kleboniją, dažnai praeisiu pro tvenkinį, supamą verkiančių gluosnių su įmerktomis į vandenį šakomis, ir mano laimei nieko netrūks. Ar tai išsipildė? Ne! Kelio į kunigystę realybę pajutau baigęs vidurinę mokyklą. Per vieną dieną išlaikęs egzaminus į Kauno kunigų seminariją, pradėjau laukti atsakymo. Vietoj jo po mėnesio atėjęs milicininkas išsivedė mane į saugumą. Prasidėjo klausinėjimai apie kunigus, kurie neva suagitavę stoti į seminariją. Kamantinėtojai 28 provincijoje Gabrielius (viduryje) įžadų dieną su jėzuitų naujokais
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==