keitėsi, jiems svarbiausia buvo išgauti pažadą raštu ar bent žodžiu, kad būsiu lojalus sovietų valdžiai. Nepasirašiau, nežadėjau, ir antrą dieną pasakė, kad neįstojau, ką seminarija netrukus patvirtino. O laimingieji įstojusieji mokėjo pasinaudoti įvairiomis gudrybėmis, pvz., vasarą išvykdavo iš namų arba stodavo, nurodydami kitą gyvenamąją vietą, arba vaidindavo kvailelius klausinėjami ir panašiai. Norėdamas būti arčiau bažnyčios, tapau zakristijonu. Po metų, nuvažiavęs aplankyti vyskupo tremtinio Vincento Sladkevičiaus, MIC, išgirdau: „Nepatariu zakristijonauti. Geriau pasirinkęs stok į aukštąją mokyklą. Tik žiūrėk, nepadaryk kliūčių kunigystei. Kai Dievas pašaukia, suteiks ir sąlygas pašaukimui išsipildyti.“ Tais laikais vyskupo žodžiu buvo tikima kaip Dievo žodžiu. Nė trupučio neabejodamas įstojau į Kauno politechnikos institutą ir tapau radijo inžinieriumi. Dar nebaigus studijų, vyskupas vėl pataria: „Negaliu šventinti kunigo ir paleisti vieno į pasaulį. Reikia, kad jis turėtų šeimą, vienuolišką šeimą.“ Ir supažindina su tėvu jėzuitu Albinu Dumbliausku. Taip aš, jėzui- tus pažinojęs iš jų prieškaryje leistų žurnalų, įstojau pas jėzuitus. Pagal paskyrimą dvejus metus atidirbęs inžinieriumi galėjau pasirinkti kitą darbą. Tėvas Dumbliauskas jau anksčiau buvo siūlęs atvažiuoti į Kazachstaną ir pas jį slapta rengtis kunigystei. Niekam Lietuvoje nesakęs priežasties persikėliau į Kustanajų ir, gavęs nesunkų darbą, pradėjau studijas. Kaip žinia, antras aukštasis mokslas įveikiamas kur kas lengviau nei pirmasis, todėl ir dirbdamas yriausi pirmyn. Studijos atnešė didelę svajonę. Filosofijos ir teologijos teiginiai tokie stiprūs, kad pamokslaujant jų dėka atšalę tikintieji tikrai turėtų tapti pareigingais, pareigingieji – pamaldžiais, pamaldūs – šventais. Ar tai išsipildė? Kadangi čia veikia žmogiškas protas ir jėgos, tad neišsipildė. O ką Dievas padarė, to nesurinksi ir nesužinosi. Po trejų metų t. Dumbliauskui kyla mintis, kad man reikėtų diakono šventimų. Tais laikais prisiliesti prie Švenčiausiojo galėjo tik diakonas ir kunigas, o kartu dirbusios seserys norėdavo priimti Komuniją kasdien. Kai tėvas keletą dienų išvykdavo į misijų kelionę, tai daryti su šaukšteliu joms būdavo nelengva. ...Skrendame į Lietuvą pas vyskupą Vincentą Sladkevičių, gyvenantį Nemunėlio Radviliškyje. Jis nesutinka duoti diakono šventimų, motyvuodamas, kad nežinome, kas bus ateityje – ar po metų jis dar bus laisvėje ir ar galės man suteikti kunigystės šventimus. Geriau būtų dabar suteikti ir kunigystę. Tačiau tam reikia provincijolo. Tėvas Albinas išvyksta ir kitą dieną atsiveža jėzuitų provincijolą tėvą Joną Danylą, kuris priima vyskupo pasiūlymą. Kitą dieną anksti ryte užrakintoje bažnyčioje vyksta mažieji šventimai: ostijarijaus, lektoriaus, egzorcisto, akolito ir po jų didieji – subdiakono, diakono ir kunigo. Dalyvauja vyskupas, provincijolas, tėvas Albinas ir aš. Net sesuo vienuolė, kuri klebeno duris, nebuvo įleista, kad iš džiaugsmo kam nors neprasitartų. Pusryčiaujant vyskupas sėdėjo taip, kad matytų bažnyčią ir takelį į kleboniją. Staiga jis sako: „Atvažiavo manęs patikrinti. Einu, įleisiu juos į bažnyčią, o jūs tuo metu dinkit.“ 29 provincijoje
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==