provincijoje Po mėnesio Kustanajuje – primicijos. Nė vieno vietinio, nė vieno giminaičio mažoje namų koplyčioje – kuo ilgiau valdžia nesužinos, tuo ilgiau bus galima nevaržomam aptarnauti tremtinius vokiečius. Prasideda kunigo tarnystė – savaitgaliniai tikinčiųjų lankymai. Nuskrendi kelis šimtus kilometrų, dar pavažiuoji traukiniu ar autobusu. Ten visi eina išpažinties, nes nežinia, ar kitą kartą sulauks kunigo. Paaukoji šv. Mišias, porą valandų pailsi, antra pusė nakties – vėl pagal tą patį scenarijų. Po pusryčių – krikštai, santuokos, Ligonių sakramento teikimas. Matai, kaip žmonėms reikalingas kunigas. Paskui – vėl į traukinį. Kitame mieste – tas pats. Galiausiai – į oro uostą ir namo. Ar svajojau apie tokią kunigystę? Niekada! Tačiau Jėzui žemėje nebuvo lengva, nelengva ir jo tarnui. Krūvis didelis, bet ir paguodos daug. Po dešimties metų – Lietuva. Savaitgaliai – pas seseris vienuoles. Vėliau Dievo dovana – liga ir antra invalidumo grupė. Galiu nebedirbti valdiško darbo. Vedu metines savaitės trukmės rekolekcijas seserims. Esu reikalingas. Dėkoju, džiaugiuosi. Kaunas, 2008 metai. Čia visu ryškumu pamatau, kodėl Dievas pašaukė į Jėzaus Draugiją, kurioje rekolekcijos yra svarbiausia apaštalavimo priemonė. Mano didžiausia kunigiška svajonė, kirbėjusi ne vienus metus, buvo pamatyti, kad dieviškoji tiesa – ne vien graži teorija, o žmogų perkeičianti jėga. Pasekmes pamačiau, kasmet palydėdamas naują rekolekcijų „Eik į savo kambarėlį“ būrelį ar kitas grupeles. Asmeninis palydėjimas irgi daro stebuklus. Akivaizdžiai pamačiau, kaip žmogaus troškimą Dievą pažinti ir jį mylėti Viešpats priima ir kokiomis malonėmis jį apdovanoja. Žmonės liudija, kaip malda virsta meilingu artumo išgyvenimu, pasikeičia santykiai ir net artimiausi žmonės... Kelis tokius atvejus sudėjau į knygą „Artumo patirtis“. ...Paminėjau tik keletą fragmentų iš 50 metų kunigystės kelio. Visą laiką darbuojamės dviese: viską padaro Dievas, o aš jam padedu. Gerajam šventajam Viešpačiui šlovė per amžius! T. Gediminą Kijauską, SJ, prisimenant Pažinoję t. Gediminą Kijauską senatvėje gali paliudyti, kad jis labai mėgdavo kalbėti, galėdavo tą daryti nesustodamas. Ir jaunystėje žodžių jam niekada netrūko, nes buvo gerai apsiskaitęs, išmąstęs galėdavo bet kokiu reikalu ne tik tvirtai savo nuomonės laikytis, bet ir kitą spausti taip elgtis ar atsiverti naujam požiūriui ir krypčiai. Šiandien ne tik prisimenu jį, bet besąlygiškai dėkoju. Mudviejų amžiaus ir buvimo Jėzaus Draugijoje skirtumas – 10 metų. Ne taip seniai, prieš 60 metų, man baigus jėzuitų naujokyną, Gediminas buvo mano mokytojas, paaiškinęs apie jaunimo sielovadą stovyklose. Moksleivių ir jaunučių ateitininkų stovykloje „Kretingos“ stovyklavietėje Vasagoje, Kanadoje, tame pačiame kambaryje miegojome, vakare ilgai kalbėdamiesi apie dienos įspūdžius. Jis visą gyvenimą dalyvavo ateitininkų sąjūdyje ir visokeriopai prie jo prisidėjo. Bet kokio kapeliono uždavinys yra dvigubas – talkinti stovyklos (mokyklos, universiteto, draugijos...) vadovams, atsakingiesiems ir bendrauti su nariais, stovyklaujančiu ar besimokančiu jaunimu, rūpintis jaunų žmonių dvasiniu ugdymu. Gediminas visada mokėjo kalbėtis ir bendrauti su vaikučiais, jaunimu, mokslo ir kultūros atstovais bei eiliniais žmonėmis. Mokėjo nujausti, kas, kaip, kur, su huT. Antanas Saulaitis, SJ 30
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==