in memoriam moru ar kone įspėdamas patarti ir kantriai išklausyti. Daug skaitė mokslinių ir kitų knygų, sudėjo labai gerą jėzuitų bibliotekėlę. Savo didelėmis krepšininko ir teniso raketę tvirtai valdančiomis rankomis galėjo apibūdinti ir Viešpaties didybę bei sielovados erdvės apimtį. Visi labai išgyvenome, kai kartą jam sukrito plautis ir teko atlaikyti sunkią operaciją... Klivlendo Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos parapijoje Gediminas klebonavo apie 35 metus, prieš tai šešerius metus ištarnavo mūsų mažos viceprovincijos vadovu, dar anksčiau dirbo ir Kanadoje, Aušros Vartų parapijoje. Terciatą atliko Belgijoje, prieš tai savarankiškai išmokęs prancūzų kalbą. Jį labai gerai atsiminė Bostono jėzuitai, nes ten ketverius metus studijavo teologiją – kaip darbštų, gerai nusiteikusį, sportuojantį, šviesų žmogų. Mūsų, lietuvių jėzuitų, būrelyje Gediminas Kijauskas, Kęstutis Trimakas ir Algimantas Kezys buvo, kare sakytume, „smogiamasis vienetas “užsienio lietuvių jaunimo ir kultūros pasaulyje. Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos parapijos jis ėmėsi gal ir todėl, kad čia užaugo, čia gyveno jo šeima. Parapijoje išplėtojo didžiulę veiklą, įkūrė net spaustuvėlę, kartu su parapijos raštinės darbuotoja Nijole Kersnauskaite kūrybingai rengė radijo laidas, savaitraščius, giesmynus ir kitus leidinius. Atnaujino, išpuošė bažnyčios vidų ir lietuvišką paminklą sodybos kiemelyje. Nežinau, ar jaunystėje matėsi, bet vėliau tikrai buvo ryšku, kiek jo ir kitų žmonių gyvenimą paveikė atskyrimas nuo tėviškės ir Lietuvos. Artimieji esame daug kartų girdėję, kaip per Antrąjį pasaulinį karą, frontui artėjant prie Suvalkijos, visa didelė šeima iš sodybos pasitraukė į mišką, kas sudegė ir nukentėjo. Karas padalijo šeimą, dalis liko Lietuvoje, dalis atsidūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose. Šeimos ryšius ir artumą liudija linksmas pasakojimas iš sovietmečio. Gediminas lankėsi Lietuvoje, saugumiečiai, aišku, sekiojo iš paskos. Jiedu su Lietuvoje augusiu broliu vaikštinėjo prie Neries. Nusileidę pakrantėn, akimirksniu pasikeitė aprangą. Užlipę atgal, vienas nuėjo vienon pusėn, kitas – kiton. Slapukai sekė paskui vyrą amerikietiška apranga. Suvokę klastą, panikuodami ieškojo vietinius drabužius vilkinčio. Nenuostabu, kad Gediminas, dabar Viešpaties prieglobstyje, lieka kaip legenda, už kurią jo bendrakeleiviai, jį sutikę ir pažinoję dėkingi jam ir Dievui už sielovadinę galią ir artumą. 31 Laimos Lekavičiūtės nuotr.
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==