provincijoje giau į kokybę: „Taip, kai kurie kunigai, vilkintys sutaną, atrodo labai solidžiai. Hmm... Bet gal tuo vadovaujantis nereikėtų priimti sprendimo visam gyvenimui?.. Mėgstu šventes, o turint žmoną dvigubai didesnė tikimybė būti pakviestam į giminės šventę. Hmm... Bet gal ir šitai nėra esminis kriterijus, kuriuo reikėtų vadovautis?“ Pabandžiau atkreipti dėmesį, viena vertus, į gilesnes priežastis – kur galėčiau daugiau duoti bendrajam gėriui, antra vertus, kas atliepia mano asmenines patirtis. Nors jausmais labiau norėjau būti vyras ir tėtis, protu suvokiau, kad svaresni argumentai yra kunigystės pusėje. Puikiai supratau, kad bus sunkumų, pagundų ir iššūkių, apie kuriuos dabar gal jokio supratimo neturiu, bet su kuriais susidursiu po 5, 15 ar 50 metų. Ir vis dėlto maldoje sakiau: „Viešpatie, jaučiu, kad norėčiau kurti šeimą. Bet suprantu, kad daugiau gero galėčiau duoti kaip kunigas. Teesie Tavo valia.“ Po šio sprendimo pajutau ramybę – rodos, gilesnę nei vien jausmų. Nieko panašaus iki tol nebuvau išgyvenęs. Papasakojau tai savo dvasios palydėtojui. Jis paragino ramiai baigti studijas ir per likusius metus toliau tirti, kokiu kunigu Viešpats mane kviečia tapti: vyskupijos ar kurio nors vienuolinio ordino. Norėjau būti toks kunigas, kad ne tik žodžiu, bet ir konkrečiais veiksmais dėl Dievo daryčiau viską, ko jis manęs paprašytų. Skaičiau šv. Ignaco Lojolos biografiją. Joje radau man imponuojančių dalykų, bet vienareikšmio aiškumo neatsirado. Tas pats buvo skaitant šv. Dominyko ir šv. Pranciškaus Asyžiečio biografijas. Apsilankiau Palendriuose, benediktinų vienuolyne. Pamačiau, kaip gyvena broliai. Meldžiau: „Viešpatie, nenoriu tau sakyti ne... Bet maldauju, neprašyk manęs tapti benediktinu.“ Atrodė, kad vien tik kontempliacija – ne man. (Įdomu, kaip viskas būtų susiklostę, jeigu Viešpats vis dėlto būtų pakvietęs eiti šiuo keliu...) Artėjant prie studijų finišo užklupo pirmoji pandemija. Gyvenau vienodu ritmu: priešpiet dirbdavau nuotoliniu būdu Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centre, popiet ruošdavau bakalauro baigiamąjį darbą. Vėl rytais penkiolika minučių medituodavau. Kartą baigiant meditaciją ir darant kryžiaus ženklą, mintyse iškilo žodžiai: Ad majorem Dei gloriam. Žinojau, kad tai – jėzuitų šūkis, bet, prisiminęs kaip kokios nors kilusios minties nusigriebdavau skrupulų laikotarpiu, tariau: „Viešpatie, jeigu tai iš Tavęs – man šitai priminsi. O jeigu iš manęs ar iš velnio – eis ir praeis šie žodžiai.“ Toliau diena buvo niekuo neišsiskirianti, bet vakare atsigulęs miegoti pajutau didžiulį dėkingumą. Už ką? Juk diena buvo vos ne banali! Pojūtis buvo toks stiprus, kad atsikėliau, apsirengiau ir atsiklaupęs ėmiau maldoje dėkoti Dievui. Norėjau giedoti Magnificat, ši malda man priminė bendruomeniškumo Taizé patirtį, bet, viena vertus, mano balsas toks, kad Dievui daug šlovės nepridėtų, antra vertus, nenorėjau šiurpinti namiškių baubimu naktį. Tad kalbėjau šią maldą, kiek pajėgiau atsiminti, tęsdamas savais žodžiais. Ir štai mintyse grįžo sakinys: Ad majorem Dei gloriam. O juk ryte sakiau: „Viešpatie, jeigu iš Tavęs – priminsi...“ Kaip rašiau, jėzuitai nebuvo mano „planas A“. Norėjau greičiau priimti kunigystės šventimus, tačiau žinojau, kad Jėzaus Draugijoje ugdymas iki šventimų trunka ilgai. Man nepatiko kai kurie „liberalumai“, kurių apie jėzui27 Baigęs naujokyno programą, rugsėjo 10 d. Gabrielius davė įžadus Jėzaus Draugijoje, kuriai atstovavo Centrinės Europos jėzuitų provincijolas Bernhardas Bürgleris
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==