provincijoje Gimiau ir augau Kybartuose, tiksliau, keli šimtai metrų už miestelio ribos, labai gražioje vietoje su laukais aplinkui, dviem ežeriukais netoliese ir Virbalgirio mišku tolumoje. Abu mano tėvai – mokytojai; laimė, man niekad nedėstė. Turiu vyresnį brolį, jau sukūrusį šeimą. Vienas iš dalykų, kuriais labai didžiuojuosi, yra tai, kad esu dėdė (nors pats prie to niekuo neprisidėjau). Paauglystėje turėjau dvasinių skrupulų. Tai buvo sunkus laikotarpis: atrodė, kad mano malda yra netinkama, kad mano mintys ir jausmai yra nuodėmingi, kad po mirties už tai būsiu čirškinamas pragare. Keletas pavyzdžių: jeigu maldos metu ateidavo kokia nors mintis, dažnai priimdavau ją kaip Dievo „pasufleruotą“. Be abejo, 95 proc. tokių „nušvitimų“, vertinant teologijos ir logikos požiūriu, būdavo nesąmonės. Pvz., tada atrodė, kad nebūsiu išganytas, jeigu netapsiu kunigu. Arba manydavau, kad nuodėmė yra, jeigu meldžiantis rožinį mintys nukrypsta į mokyklos reikalus, santykius su tėvais ar klausimą: „Kas pietums?“ Vėl imdavau kalbėti „Sveika, Marija“ iš naujo. Taigi, sukalbėti rožinį, kuris „užsiskaitytų“, kainuodavo tris valandas laiko ir maždaug stik- linę ašarų. Esu be galo dėkingas Viešpačiui, kad per parapijos kleboną Vaidotą Labašauską padėjo iš tų skrupulų išbristi. Tikėjime ir gyvenime atsirado daugiau lengvumo ir šviesos. Toliau kėliau pašaukimo klausimą, bet nebesivadovavau baime. Maždaug nuo šešiolikos metų kas vakarą sukalbėdavau vieną „Sveika, Marija“ pašaukimo intencija, mintyse sakydamas: „Viešpatie, norėčiau kurti šeimą. Bet jeigu Tu norėtum kitaip... Leisk pažint Tavo valią. Gal kaip nors susitarsim...“ Buvau laimingas gimnazistas, vėliau – politikos mokslų studentas. Vasarą po pirmo kurso dalyvavau kelionėje į Taizé. Antro kurso pradžioje vis aktyviau įsitraukiau į katalikų studentų politologų Šv. Tomo Moro klubą. O trečio kurso antroje pusėje įsidarbinau Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centre (VAJC). Dalijimasis vidiniu gyvenimu ir bendruomenė man atvėrė visiškai naują tikėjimo dimensiją. Studijuodamas antrame kurse apsigyvenau Vilniaus jėzuitų bendrabutyje studentams. Buvome nedidelė grupelė studentų iš įvairiausių sričių: politikos mokslų, inžinerijos, dizaino, geografijos, fizikos. Už mus buvo atsakingas t. Eugenijus Puzynia. Jis supažindino su šv. Ignaco biografija ir sąžinės tyrimo malda, bendrabučio grupelei ir Šv. Tomo Moro klubui surengė savaitgalio rekolekcijas. Pašaukimo klausimą tebekėliau, nors labiau svarsčiau tarp kunigystės vyskupijoje ir santuokos, jėzuitų mano „plane A“ nebuvo. Bet pažinties su ignaciškuoju dvasingumu grūdas buvo pasėtas, o Evangelijoje juk skaitome: „Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip“ (Mk 4, 27). Trečiam studijų kursui įsibėgėjus, rytais atlikdavau penkiolikos minučių meditacijas, naudodamasis viena knygele. Pamenu, kad kartą tokios maldos metu panorau padėti knygelę į šalį, imti rašiklį ir pažymėti pliusus bei minusus kelių, apie kuriuos svarsčiau – kunigystės ir santuokos. Abu variantai turėjo gausių argumentų. Supratau, kad nepavyks nuspręsti remiantis kiekybe. Tuomet pažvelTeesie Tavo valia Gabrielius Zaveckas, SJ 26
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==