dvasingumas įgyvendinti apaštalinę bendruomenės misiją. Svarbu buvo patirti, kad tikrai esame viena pasaulio bendruomenė, nes kurios nors nacio- nalinės bendruomenės iššūkiai iš tiesų tampa visos pasaulinės bendruomenės iššūkiais. Nors asamblėjos programa tikrai buvo intensyvi ir įvairi (keleto šalių – naujų pasaulinės bendruomenės narių – priėmimas, susitikimas su Jėzaus Draugijos generaliniu vyresniuoju t. Arturu Sosa, Pasaulio bendruomenės vykdomosios tarybos veiklos ir finansinė ataskaitos, naujos tarybos rinkimai, apaštalinių veiklų pristatymas, atvira diena-susitikimas su daugiau nei tūkstančiu asamblėjos svečių, pasidalijimai patirtimis įvairiose grupelėse ir t. t.), joje kasdien buvo vietos asmeninei maldai, ypatingam Eucharistijos šventimui su visa liturgine įvairove, asmeninėms ir bendruomeninėms peržvalgoms bei įžvalgoms. Vieną dieną asamblėjoje praleidęs t. Artūro Sosa priminė, kad peržvalga yra ignaciškojo dvasingumo esmė, kviečianti susitelkti ne į asmeninius suklupimus, o stengtis atpažinti, kur mūsų kasdienybėje yra Dievas, kaip jis veikia mūsų istorijoje. Mes nuolat neišvengiamai susiduriame su blogiu, matome įvairias neteisybes, skurdą, girdime „pasaulio raudą“ ir šioje realybės situacijoje esame kviečiami atsigręžti į įsikūnijusį Dievą, įžvelgti jo buvimą kartu su mumis visuose išbandymuose. Šioje dvasinėje asamblėjos kelionėje Dievas nuolat mane stebino, leido patirti visokių situacijų per susitikimus su įvairiais žmonėmis, per pasidalijimus patirtimis, ieškant atsakymų į pateiktus klausimus. Galėjau dar aštriau negu iki šiol pajusti skirtumą tarp „išmąstytų“ atsakymų ir išgirstų įsiklausius į Šventosios Dvasios kuždesius ir melodiją, skambančią širdyje. Šeštoji asamblėjos diena, skirta maldai tyloje, leido geriau apčiuopti, suvokti išgyventas patirtis, išgirsti, kur esame kviečiami toliau asamblėjos metu. Kaip ir kiekvienoje dvasinėje kelionėje, asamblėjoje taip pat galėjome patirti dvasių atpažinimo procesą, tuos momentus, kai mūsų žmogiškos silpnybės ar sužeidimai, noras būti reikšmingiems ar tiesiog emocijos iškyla į pirmą vietą, viską užgoždamos, ir kaip Dvasia iš to išveda, grąžina prie esmės, kai leidžiame jai veikti. Išgyvenau emocinę sumaištį ir nerimą, kai susiskirstę į grupes pagal regionus, ieškojome atsakymo į klausimus apie vilties kelius; tuomet tarp mūsų kilo tam tikrų konfrontacijų, labiau susitelkėme į galimus veiksmus nei į pastangas klausytis, kur esame kviečiami Šventosios Dvasios. Kai vėliau visi susirinkome bendram aptarimui, vedantieji pirmiausia pakvietė susikaupti maldai ir pasidalyti ne svarstymais, o bendruomeninėmis įžvalgomis. Tuomet viskas persikeitė, išsigrynino esmė, emocijos nurimo, vėl grįžome į dvasinę bendrystę. Eidama iš auditorijos šypsojausi galvodama: „Šventoji Dvasia laimėjo.“ Kaip tik tuo metu viena iš pasaulinės tarybos narių, su kuria anksčiau net nebuvome kalbėjęsi asmeniškai, staiga paklausė: „Kaip jautiesi?“ Pasakiau, apie ką tuo metu galvojau, ir abi likome nustebintos Dvasios veikimo per mus. Panašių Šventosios Dvasios dovanų teko patirti kiekvieną asamb- lėjos dieną... Esu dėkinga Dievui ir bendruomenei už šią nuostabią dvasinės kelionės patirtį, įkvepiančią keliauti toliau ieškant kelių į viltį, atsiverti Šventosios Dvasios veikimui, dalintis gautomis dovanomis, gyventi atsiliepiant į Dievo kvietimą ir vykdant jo valią. Loreta Gudienė 12
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==