dvasingumas Pasaulio KG bendruomenės asamblėjoje Amjene trečdalis dalyvių buvo jėzuitai iš įvairių pasaulio šalių, palydintys Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenes. Kadangi esu buvęs ir Lietuvos KG bendruomenės dvasiniu palydėtoju, ir palydžiu atskiras bendruomenės grupeles, vykau į asamblėją, norėdamas dvasiškai atsinaujinti ir pajusti šios bendruomenės paieškas, kaip labiau tarnauti Bažnyčiai ir žmonėms. Dalyvaudamas bendruomenės veikloje daugiau kaip 15 metų, aš stiprėju savajame jėzuito pašaukime, o mes, jėzuitai, kaip vienuolinis ordinas, per bendruomenę galime matyti ignaciškojo dvasingumo sklaidą pasaulyje net ir mažėjant pašaukimų į Jėzaus Draugiją. Pirmą kartą su Krikščioniškojo gyvenimo bendruomene susitikau dirbdamas Šiauliuose. Tuomet pažadėjau palydėti vieną grupelę. Pradžioje nejaučiau didelio noro įsipareigoti, bet po keleto susitikimų supratau, kad tai yra ir mano, kaip jėzuito, dvasinės kelionės dalis – klausyti, atliepti ir palydėti, o drauge ir pats jausdavausi palydimas. Pasaulio bendruomenės Bažnyčios asistentas (t. y. dvasinis palydėtojas), jėzuitų generolas t. Arturo Sosa Amjene atskirai kalbėjo mums, palydėtojams. Jis pabrėžė, kad bendruomenės dvasinis asistentas atlieka misiją ir tarnauja Bažnyčiai kaip Dievo tautai bei padeda bendruomenei kaip šv. Ignaco bendrakeleivis. Generolas taip pat paminėjo, kad neseniai atliktose nacionalinių bendruomenių apklausose paaiškėjo, jog daugelyje bendruomenių jaučiamas ugdymo ir dvasinių pratybų poreikis. Taigi, nuo dvasinio palydėjimo priklausys, ar kūrybingai ir drąsiai padėsime bendruomenėms ugdyti savo narius, priklausančius bū- tent ignaciškajai bendruomenei ir jai įsipareigojusius. „Mes, jėzuitai, palydėdami bendruomenę, dažnai nesuspėjame iki galo atlikti savo pareigos dėl didelio užimtumo kituose apaštaliniuose darbuose. Keičiantis asistentams užtrunka laiko, kol kitas jėzuitas perpranta pasauliečių bendruomenės veikimo principus. Tuomet arba bando daryti per didelę įtaką, taikydamas savo vienuolinio pašaukimo modelį, arba atlieka šią tarnystę paviršutiniškai“, – pastebėjo t. A. Sosa. Pasak t. generolo, ypatinga dvasinio asistento ir palydimosios bendruomenės bendradarbiavimo savybė yra ta, kad mes, jėzuitai, palydėdami išgyvename savojo pašaukimo grožį, o Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės nariai taip pat giliau išgyvena savąjį pasauliečių pašaukimo ignaciškoje bendruomenėje grožį. Mes tampame dovana vieni kitiems, kad bendra – Kristaus – misija taptų vaisingesnė. Bendradarbiaujant gilėja aistra Kristui ir noras gyventi Karalystėje su juo ir kaip jis. Dvasinis asistentas įsipareigoja eiti drauge, vedamas tos pačios Dvasios. Kartu su KG bendruomenės nariais jis įžvelgia ir aptaria Šventosios Dvasios judesius. Baigdamas pasisakymą, t. generolas visiems asamblėjos dalyviams perteikė popiežiaus Pranciškaus žodžius: „Tikra bendrystė – ne strategijų rezultatas, ji kuriama abipusiu brolių ir seserų įsiklausymu. Kaip ir chore, vienybė reikalauja ne vienodumo, monotonijos, bet balsų gausumo ir įvairovės, polifonijos. Tuo pat metu kiekvienas choro balsas atlieka savo partiją įsiklausydamas į kitus balsus ir atsižvelgdamas į harmonijos visumą. Šią harmoniją sukuria kompozitorius, tačiau jos įgyvendinimas priklauso nuo kiekvieno atlikėjo.“ T. Algimantas Gudaitis, SJ 13
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==