Gegužės 24 d. Jėzaus Draugija mini Kelio Dievo Motinos šventę. Šv. Ignacas ir jo bendražygiai buvo ypatingai atsidavę Mergelei Marijai. Kuo ypatingas Kelio Dievo Motinos paveikslas?
2007 m. popiežiaus vikaras Romos miestui ir vyskupijai kardinolas Camillo Ruini iškilmingų pamaldų pabaigoje grąžino tikintiesiems restauruotą Kelio Dievo Motinos paveikslą. <...>
Šis paveikslas – tai puiki freska, nutapyta greičiausiai XIII a. antroje – XIV a. pirmoje pusėje. Dabar ji pritvirtinta ant 68x75 cm plokštės. Nors paveikslo autorystė dar nenustatyta, tam tikri kompoziciniai elementai leidžia jį priskirti aukščiausios klasės viduramžių romėniškajai tapybos mokyklai. <...>
Mergelė Marija vaizduojama iki pusės, kairėje rankoje ji laiko Kūdikėlį Jėzų, laisva dešinė yra ištiesta į tikinčiuosius; ant galvos, apgaubtos aureole, – karūna, žvilgsnis tiesus, figūra apsiausta aukso spalvos mantija, imituojančia klostėmis krintantį šilką. Vaikelis Jėzus – taip pat su aureole ir jos fone išryškėjančiu kryžiumi; jo laikysena primena jį esant Visagalį Valdovą; tiesiame žvilgsnyje atsispindi nuoširdus paprastumas; kairė ranka laiko knygą, o dešinė pakelta laiminti. Fone už dešiniojo Marijos peties galima įžvelgti buvus paauksuotą žvaigždę, kuri pagal to meto tapybos kanonus puošė paveikslą ir kartu su kitomis trimis mažesnėmis žvaigždėmis, vaizduojamomis virš pečių bei galvos, išreiškė tikėjimą Marijos mergyste. Apskritai paveikslas atspindi tipišką požiūrį į Mariją – ji yra Malonių Tarpininkė, kviečianti pasitikėti jos Sūnumi, ir kartu užtarianti žmones jo akivaizdoje.
XX a. pradžioje publikuotame leidinyje t. Tacchi Venturi, SJ, mini, kad nuo seniausių laikų paveikslas buvo mažytėje bažnytėlėje, iš pradžių vadintoje Astalli, vėliau Altieri (dėl aikštės, prie kurios glaudėsi, pavadinimo) ir galiausiai Kelio Dievo Motinos vardais. <...>
Švč. Kelio Dievo Motinos bažnyčia buvo pirmoji Jėzaus Draugijos šventovė. Iš Draugijos sekretoriaus Polanco užrašų žinoma, kad popiežius Paulius III, 1540 m. rugsėjo 27 d. patvirtinęs Draugiją, tų pačių metų pabaigoje bažnytėlės globą patikėjo šv. Ignacui. Polanco rašo, kad tuo metu ji buvo apgriuvusi, ankšta, drėgna ir viduje nepuošni. Nepaisant to, joje rinkdavosi vis daugiau žmonių, kurie čia sugužėdavo pasiklausyti krikščioniškosios doktrinos aiškinimo, priimti Susitaikinimo sakramento ar ieškodami dvasinio pokalbio. Draugijos tėvai, įpareigoti Konstitucijų normų, čia patarnavo dovanai.
Didelis šios bažnytėlės lankomumas paskatino ir pamaldumą minėtam Marijos paveikslui. Šv. Ignacas ėmėsi iniciatyvos, kad šventovė būtų pritaikyta vis gausėjančių piligrimų dvasiniams poreikiams, tačiau labiausiai troško pastatyti naują bažnyčią. Dėl kaimynystėje gyvenusių įtakingų didikų pasipriešinimo keletas bandymų buvo nesėkmingi. Galiausiai 1568 m., įveikęs visus sunkumus, kardinolas Aleksandras Farnezė pradėjo naujos bažnyčios, pavadintos Gesù (Jėzaus) vardu, statybą. Dėl to buvo nugriauta senoji Švč. Kelio Dievo Motinos bažnytėlė. 1569 m. Kelio Dievo Motinos freska buvo išpjauta iš mūro, ant kurio buvo nutapyta, ir perkelta. Nežinoma, ar paveikslas dabartinėje vietoje atsirado tada, ar atliekant bažnyčios restauravimo darbus XIX a.
Gali būti, kad nuo 1569 m. iki 1575 m. paveikslas buvo laikomas netoliese esančioje Šv. Morkaus bažnytėlėje. 1575 m., švenčiant Jubiliejinius metus ir jau pastačius naująją Gesù bažnyčią, jis buvo perkeltas į kairėje pusėje nuo didžiojo altoriaus tam tikslui pastatytą koplyčią. Kai 1696 m. ši koplyčia buvo išpuošta marmuru ir Mergelės Marijos gyvenimą vaizduojančiomis freskomis, šalia paveikslo atsirado lotyniškas užrašas, primenantis, kad prieš šį paveikslą Mišias yra aukoję šventieji Ignacas Lojola ir Pranciškus Bordžija.
Jėzaus Draugija mielai prisimena, kad pirmaisiais jos gyvavimo metais šioje jai patikėtoje bažnytėlėje, be minėtų Ignaco ir Pranciškaus Bordžijos, pasimelsti užeidavo ir kiti jėzuitams brangūs asmenys: Rytų apaštalas šv. Pranciškus Ksaveras, pirmasis Ignaco bendražygis, Europos misionierius, romus ir švelnus žmogus šv. Petras Favras, garsaus Romos Katekizmo autorius, kolegijų Vokietijoje steigėjas šv. Petras Kanizijus, naujokas šv. Stanislovas Kostka, dideli Draugijos bičiuliai šventieji Karolis Boromėjus ir Pilypas Neris bei daugelis kitų, dažnai nežinomų žmonių, kurie, Marijai užtariant, ieškojo dieviškosios paguodos.
T. Tacchi Venturi, SJ, pamini, kad iki Draugijos panaikinimo 1773 m. šioje koplyčioje prieš Kelio Dievo Motinos paveikslą tėvai jėzuitai generaliniam vyresniajam duodavo paskutiniuosius įžadus, čia taip pat būdavo meldžiamasi už jėzuitus, paliekančius Romą, bei atsisveikinama vykstant į misijas.
Tad Kelio Dievo Motinos paveikslas primena Jėzaus Draugijos pradžią. Kaip ir šalia bažnyčios išlikę Ignaco kambarėliai, kur šventasis praleido paskutiniuosius savo gyvenimo metus ir kur paskendęs Trejybės kontempliacijoje parašė Konstitucijas, šis paveikslas grąžina mus atgal į tolimą laiką, kupiną gyvos dvasios, ir šiandien gaivinančios kiekvieno jėzuito bei Draugijos bendradarbių, dalyvaujančių toje pačioje misijoje, sielas. Dabar, praėjus šimtmečiams, galime matyti tą Mergelės Marijos veidą, kurį kontempliavo šv. Ignacas ir daugelis kitų, stabtelėjusių čia pasimelsti. Daug kartų šv. Ignacas prieš šį, taip jo branginamą paveikslą kartojo savo nuolatinę maldą – kad Marija išmelstų jam malonę būti kartu su jos Sūnumi, malonę, kuri ir buvo jam suteikta La Stortos vizijoje 1537 m. vasarą.
Visas straipsnis „Kelio Mergelė Marija“ publikuotas: Laiškai bičiuliams, 2009 m. pavasaris
Daniele Libanori, SJ, „La Madonna della Strada“. Gesuiti: Annuario della Compagnia di Gesù 2008, Roma, 2007, vertė kun. Arvydas Jakušovas.