• Ignacas rodo į Draugijos konstitucijas su užrašu „Ad maiorem dei gloriam“ (Skulptūra Šv. Lojolos bazilikoje). © SJ nuotr.: Christian Ender
paveikslėlis 1: SJ-Bild

Šv. Ignacas Lojola: Jėzaus Draugijos įkūrėjas

Ig­na­cas Lo­jo­la bu­vo pas­ku­ti­nė vie­nos kil­min­gos bas­kų šei­mos, gy­ve­nu­sios pi­ly­je, ku­rio­je 1491 me­tais ir gi­mė, ne­to­li As­pe­ti­jos (Az­pei­tia), at­ža­la. Pa­gal tų lai­kų pa­pro­čius jau­nes­nie­ji sū­nūs, gi­mę po pir­ma­gi­mio, kad ne­iš­si­da­ly­tų (kad pa­li­ki­mas bū­tų vie­no­se ran­ko­se) gi­mi­nės pa­li­ki­mo, tu­rė­jo siek­ti baž­ny­ti­nės kar­je­ros. Tai­gi ke­tu­rio­lik­me­čiui Igna­cui te­ko pri­im­ti ton­zū­rą.

Ta­čiau jo gal­vo­je kū­rė­si vi­sai ki­to­kie, ri­te­rių bei nuo­ty­kių ro­ma­nų su­bran­din­ti pla­nai. Už­si­au­gi­nęs plau­kus ir ap­si­gin­kla­vęs, jis ta­po pui­kus ir be­bai­mis Ka­ro­lio V ar­mi­jos karinin­kas. Kar­tu su ben­dra­žy­giais Pom­plo­no­je ap­gul­tas Pran­ciš­kaus I bū­rių, jis gy­nė­si kaip liū­tas, o at­si­trauk­ti pri­ver­tė tik ko­ją su­tru­pi­nęs ar­ke­bū­zos šū­vis. Iš mies­to jį išne­šė neš­tu­vais, o pran­cū­zų ka­rei­viai jam ati­da­vė pa­gar­bą. Pas­kui jis pa­si­trau­kė į sa­vo pi­lį sveik­ti. Gi­ji­mas bu­vo il­gas ir nuo­bo­dus. Vis dėl­to jis tą lai­ką pra­si­skaid­ri­no dviem iš­ga­nin­go­mis kny­go­mis, ku­rias jo svai­nė su­ra­do se­no­je skry­nio­je: tai bu­vo „Jėzaus gy­ve­ni­mas“ ir Ja­ko­bo de Vo­ra­ga­no „Auk­so le­genda“ (Le­gen­da au­rea).

Tas kny­gas Ig­na­cas į ran­kas pa­ė­mė tik no­rė­da­mas nu­vy­ti ša­lin nuo­bo­du­lį, ta­čiau jos pa­da­rė per­ver­smą jo gy­ve­ni­me: jis su­pra­to, jog sa­vo gy­ve­ni­mo pras­mę ras ne mū­šio gau­de­sy­je ar per­ga­lės eu­fo­ri­jo­je, bet nuolan­kiai ir iš­ti­ki­mai sek­da­mas Kris­tų sun­kiai pra­ei­na­mais ar­ti­mo mei­lės ir ti­kė­ji­mo ke­liais.

Pa­svei­kęs jis iš­si­ruo­šė į pi­lig­ri­mi­nę ke­lio­nę į Mon­se­rat vie­nuo­ly­ną pas Die­vo Mo­ti­ną, po ku­rios ko­jo­mis pa­klo­jo žė­rin­čius ri­te­rio rū­bus ir gin­klus. Il­ga barz­da, išsid­rai­kiu­siais plau­kais ir ap­si­ren­gęs kaip val­ka­ta, jis tę­sė sa­vo pi­lig­ri­mys­tę per Is­pa­ni­ją, Ita­li­ją, pasie­kė Šven­tą­ją Že­mę, kur ke­ti­no už­si­da­ry­ti ere­mi­tų vie­nuo­ly­ne ne­to­li Tė­bų ir atsidė­ti at­gai­lai.

Ta­čiau Die­vas no­rė­jo jo ne ten. Ke­liau­jant jo ne­ri­mas­tis, užuot nu­ri­mu­si, tik dar padidė­jo. Vis dėl­to Ig­na­cas jau bu­vo tik­ras dėl vie­no da­ly­ko – jis no­rė­jo bū­ti Kris­taus mi­sio­nie­rius. Su­ži­no­jo, jog no­rint, kad apaš­ta­lys­tė duo­tų vai­sių, ji tu­ri bū­ti pa­grįs­ta tvir­tu te­olo­gi­niu bei hu­ma­nis­ti­niu išsi­moks­li­ni­mu, ku­rio jis be­veik vi­sai ne­bu­vo įgi­jęs. Tad ga­liau­siai ėmė­si moks­lų: Bar­se­lo­no­je stu­di­ja­vo gra­ma­ti­ką, o pas­kui tę­sė moks­lus Al­ka­lo­je, Sa­la­man­ko­je ir ga­liau­siai Pa­ryžiaus uni­ver­si­te­te. Čia 1535 me­tais įgi­jo magis­ter ar­tium (me­nų ma­gist­ro) laips­nį.

Pa­ryžiu­je jis su­si­drau­ga­vo su bū­re­liu stu­den­tų, už­si­de­gu­siais tuo pa­čiu mi­sio­nie­rišku pašau­ki­mu, ir su jais 1534 me­tais iš­reiš­kė va­lią sa­vo šven­tė­ji­mu, pa­vyz­džiu ar­ti­mui ir ne­tur­to bei skais­tu­mo lai­ky­mu­si pa­si­švęs­ti tar­nau­ti Die­vui. Tai bu­vo užuo­maz­gos Jėzaus Drau­gi­jos, ku­ri ryš­kiau ims iš­si­skir­ti po ke­le­rių me­tų, 1538-ai­siais, kai vi­si se­ni drau­gai su­si­tiks Ro­mo­je. Prieš tai Ig­na­cas iš Pa­ry­žiaus dar bu­vo iš­va­žia­vęs į Veneciją, kur ne­sėk­min­gai mė­gi­no vėl lai­vu iš­plauk­ti į Šven­tą­ją Že­mę. Po to jis kai ku­riuo­se Ve­ne­to bei Emi­li­jos re­gio­nų mies­tuo­se at­si­dė­jo pa­moks­la­vi­mui ir tei­kė pagalbą skurs­tan­tie­siems. Vis dėl­to Ig­na­cas dar ne­tu­rė­jo aiš­kaus pla­no, – jis išryškėjo vė­liau, kai ga­lu­ti­nai su­tvar­kė Jė­zaus Drau­gi­jos struk­tū­rą ir for­ma­vo ją keliems tiks­lams: Baž­ny­čios ir ka­ta­li­kų mo­ky­mą ap­sau­go­ti nuo ere­zi­jos, re­for­muo­ti pa­pro­čius ir vyk­dy­ti mi­si­jas to­li­muo­se kraštuo­se. Vi­sa tai bu­vo da­ro­ma vi­siš­kai atsida­vus Baž­ny­čiai bei jos va­dui že­mė­je – po­pie­žiui. Taip su­tvar­ky­ta Jė­zaus Drau­gi­ja sa­vo grei­tai pa­gau­sė­ju­sius ir be ga­lo ryž­tin­gai nu­si­tei­ku­sius „ka­rei­vius“ iš­siun­ti­nė­jo į be­ga­les fron­tų, ku­riuo­se rei­kė­jo ko­vo­ti už „di­des­nę Die­vo gar­bę“.

Sa­vo „ka­rei­viams“ ug­dy­ti Ig­na­cas pa­ra­šė „Dva­si­nes pra­ty­bas“ – ne­leng­vai skai­to­mą kny­ge­lę, ku­ri dar ir da­bar yra ne­pa­mai­no­mas kiek­vie­no jė­zui­to va­do­vas. Ig­na­co dvasin­gu­mo pa­slap­tis la­bai pa­pras­ta, kaip pa­pras­tas ir nuo­lan­kus bu­vo vi­sas jo gyveni­mas: my­lė­ti ir tar­nau­ti Die­vui „vi­sa šir­di­mi, vi­sa sie­la ir vi­sa va­lia“. Bū­tent ši mei­lė įkvėp­da­vo ši­lu­mos bet ko­kiam už­mo­jui ir su­teik­da­vo pras­mę bet ko­kiam paklusnu­mui bei pa­si­au­ko­ji­mui.

1556 me­tų lie­pos pa­bai­go­je, kai Ro­mą gniau­žė ali­nan­tis karš­tis, Ig­na­ci­jus pa­si­ju­to blo­gai. Jis su­pra­to, jog ar­ti­na­si jo gy­ve­ni­mo pa­bai­ga. Tad pa­pra­šė sa­vo sek­re­to­riaus nu­ei­ti pas po­pie­žių ir pa­pra­šy­ti jo pa­lai­mi­ni­mo in ar­ti­cu­lo mor­tis (lot. k. – prie mir­ties slenks­čio), ta­čiau ne­be­spė­jo jo su­lauk­ti, nes tą pa­čią nak­tį mi­rė šnabž­dė­da­mas „O, ma­no Die­ve.“ Jė­zaus Drau­gi­jos įkū­rė­ją, ta­pu­sį vie­nu svar­biau­sių Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios rams­čių, 1622 me­tais ka­no­ni­za­vo Gri­ga­lius XV.

Šaltinis: Piero Lazzarin. „Naujoji šventųjų knyga“, Katalikų pasaulio leidiniai 2011 m. (paimta iš Bernardinai, 2021 07 31) 

Naujienlaiškis

Das Magazin „Jesuiten“ erscheint mit Ausgaben für Deutschland, Österreich und die Schweiz. Bitte wählen Sie Ihre Region aus:

×
- ×