Kankinimai nėra vakarykštė istorija

Popiežius nubrėžia paralelę tarp Jėzaus kankinimų, nukryžiavimo patirties ir kitų žmonių patiriamų kančių.

Pranciškus teigė: „Kristus buvo nuplaktas, vainikuotas erškėčiais, muštas į veidą, spardytas, nukryžiuotas ir perdurtas. Jis leido, kad tai įvyktų iš meilės mums.“ (2013 m. balandžio 17 d. bendroji audiencija) „Kryžius yra žodis, kuriuo Dievas atsako į blogį pasaulyje. Kartais gali atrodyti, kad Dievas nereaguoja į blogį, tarsi tylėtų. Ir vis dėlto Dievas kalbėjo, Jis atsakė, ir Jo atsakymas yra Kristaus kryžius: žodis, kuris yra meilė, gailestingumas, atleidimas. Jis taip pat atskleidžia nuosprendį, būtent tai, kad Dievas, teisdamas mus, mus myli.“ (2017 m. balandžio 14 d. homilija)

Pranciškus ragino: „Kankinimas yra mirtina nuodėmė! Krikščioniškoji moralė negali jos priimti“ (2017 m. vasario 22 d. bendroji audiencija).

Baigdamas įvadą į mėnesio maldos intenciją Pranciškus perspėjo: „Nes kitaip žmonės bus laikomi ne asmenimis, o daiktais, ir su jais bus nepaprastai žiauriai elgiamasi, sukeliant mirtį, psichologinę ar fizinę žalą visam gyvenimui.“ Jis atskleidė nužmoginimo pavojų ir pasekmes, kai kankinimų aukos suvokiamos tik kaip daiktai: iš jų atimamas asmeniškumas ir prigimtinis orumas, atveriantis kelią netinkamam elgesiui, žiaurumui ir galimybei smarkiai pakenkti. Popiežius pabrėžė netinkamo elgesio sunkumą – nužmoginimą, kuris gali baigtis mirtimi arba padaryti nuolatinę dvasinę, psichologinę ir fizinę žalą aukoms, gilų ir ilgalaikį tokio netinkamo elgesio poveikį.

Popiežius visada iškelia žmogaus orumą kaip vertybę ir siekiamybę: „Kiekvienas žmogus, vyras, moteris, berniukas ir mergaitė, yra sukurtas pagal Dievo paveikslą. Žmogiškasis orumas būdingas kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo jo rasės, religijos, gebėjimų ar socialinės padėties. Šio orumo iš mūsų niekas negali atimti. Jis yra Dievo dovana ir išlieka amžinai.“ (2015 m. spalio 11 d. „Viešpaties angelo“ malda)

Apmąstydami šio mėnesio maldos intenciją panaikinti kankinimus galime pripažinti, kad Bažnyčia su visais tikinčiaisiais turi pareigą pripažinti faktą, jog šiandien dar vykdomi realūs ir žeminantys kankinimai, tai pasitaiko ne tik karo situacijose, taip elgiamasi su kaliniais bei nusikaltėliais, o ir nusikaltimais įtariamais asmenimis. Bažnyčia gerai žino ir tai, kokių skaudžių pasekmių jie atneša. Konkretus tikslas, kurio siekiama kankinant, pavyzdžiui, išgauti prisipažinimą, atskleisti žinias ir konfidencialią informaciją arba išduoti kitus žmones, gali atrodyti skirtingas, tačiau visi kankinimai galiausiai reiškia dėl to nukankinto asmens pažeminimą ir paniekinimą. Taip įvairiausiomis kankinimo formomis nukentėjusiojo žmogaus teisės tiesiog paminamos.

Kankinimai palieka pėdsaką ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, nes jais siekiama žmogų palaužti iš vidaus. Nuo kankinimų kenčia ne tik patys kankinamieji, bet vėliau ir jų šeimos, kurios dažnai priklauso nuo jų pajamų, nes dėl patirtos prievartos žmonės tampa nepajėgūs dirbti. Bažnyčia imasi šio sunkaus darbo viešinti situaciją ir melsti pasikeitimo, įkvėpimo bei įgalinimo veikti. Būtent todėl, kad politiniai režimai ir grupuotės stengiasi kuo labiau nuslėpti savo kankinimų praktiką, svarbu atkreipti dėmesį į šią nežmonišką neteisybę ir nuolat priminti apie ją stengiantis puoselėti kampaniją už kankinimų panaikinimą. Tarptautinė bendruomenė jausis tuo labiau spaudžiama imtis veiksmų prieš kankinimus, kuo didesnis bus spaudimas iš apačios, t. y. kuo labiau bus prisimenami patys kankinami asmenys ir kuo labiau bus atkreipiamas dėmesys į jų patiriamas kančias, tų kančių reikšmingas jiems ir visuomenei pasekmes. Savo malda prisimename kankinimų aukas ir raginame pasaulio bendruomenę siekti, kad kankinimai būtų panaikinti. Taip pat meldžiamės už politinius lyderius, kad Dievas paliestų jų širdis ir paskatintų juos imtis veiksmų dėl jų pačių susirūpinimo šių žmonių kančiomis.

Praplėsti intencijos prieš kankinimus kontekstą gali padėti keli popiežiaus Pranciškaus tekstai. Sveikinime Lenkijos tikintiesiems 2016 m. liepos 29 d. jis sakė: „Toks skausmas, toks žiaurumas! Ar įmanoma, kad mes, žmonės, sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą, būtume pajėgūs tokiems dalykams? Tokie dalykai buvo padaryti. Nenoriu jūsų liūdinti, bet privalau sakyti tiesą. Žiaurumas nesibaigė Aušvice, Birkenau: šiandien taip pat kankinami žmonės, vienu metu kankinama daug kalinių, kad jie prabiltų… Tai siaubinga! Šiandien perpildytuose kalėjimuose yra vyrų ir moterų; jie gyvena – atsiprašau – kaip gyvūnai. Šiandien egzistuoja toks žiaurumas. Mes sakome: taip, mes matėme žiaurumą prieš septyniasdešimt metų, kaip žmonės buvo nužudomi sušaudant, pakariant ar papurškiant dujomis. Bet šiandien daugelyje pasaulio vietų, kur vyksta karas, vyksta tas pats.

Jėzus atėjo į šią tikrovę jos nešti ant savo pečių. Ir Jis prašo mūsų melstis. Melskimės už visus šiandien pasaulyje alkanuosius, ištroškusiuosius, abejojančiuosius, sergančiuosius, vienišuosius, jaučiančiuosius daugybės abejonių ir nusikaltimų naštą. Jie tiek daug kenčia… Melskimės už daugybę vaikų, kurie serga, kurie yra nekalti, kurie neša vaiko kryžių. Melskimės už daugybę vyrų ir moterų, kurie šiandien kankinami įvairiose pasaulio šalyse; už kalinius, kurie visi suvaryti į krūvą tarsi gyvuliai.“

Popiežiaus Pranciškaus kreipimasis į Tarptautinės baudžiamosios teisės asociacijos delegatus 2014 m. spalio 23 d.: „Dėl kankinimo ir kitų priemonių bei žiaurių, nežmoniškų ir žeminančių bausmių. Būdvardis „žiaurus“ po šiomis antraštėmis, kurias paminėjau, visada yra ta šaknis: žmogaus gebėjimas žiauriai elgtis. Tai aistra, tikra yda! Viena iš kankinimo formų yra ta, kuri kartais taikoma uždarant į griežto režimo kalėjimus. Prisidengiant didesniu visuomenės saugumu arba ypatingu elgesiu su tam tikrų kategorijų kaliniais, pagrindinė jo ypatybė yra ne kas kita, o išorinė izoliacija. Kaip rodo įvairių žmogaus teisių organizacijų atlikti tyrimai, jutiminių dirgiklių trūkumas, visiškas negalėjimas bendrauti ir kontaktų su kitais žmonėmis nebuvimas sukelia psichines ir fizines kančias, pavyzdžiui, paranoją, nerimą, depresiją, svorio kritimą, ir labai padidina polinkį į savižudybę.

Šis reiškinys, būdingas griežto režimo kalėjimams, kartu su kitomis fizinio ir psichinio kankinimo formomis, kurių praktika išplito, pasitaiko ir kitų tipų įkalinimo įstaigose. Šiandien kankinimai nėra tik priemonė, kuria siekiama konkretaus tikslo, pavyzdžiui, išgauti prisipažinimą ar informaciją (tokia praktika būdinga nacionalinio saugumo doktrinai), bet yra tikras skausmo perteklius, papildantis tikrąsias įkalinimo kančias. Taip kankinama ne tik slaptuose sulaikymo centruose ar šiuolaikinėse koncentracijos stovyklose, bet ir kalėjimuose, nepilnamečių įkalinimo įstaigose, psichiatrinėse ligoninėse, policijos nuovadose ir kituose sulaikymo ir bausmių vykdymo centruose bei įstaigose. Pati baudžiamosios teisės teorija šioje srityje yra labai atsakinga, nes tam tikrais atvejais leido įteisinti kankinimus tam tikru pagrindu, atverdama kelią tolesniems ir platesniems piktnaudžiavimams. Daugelis valstybių taip pat yra atsakingos už tai, kad savo teritorijose vykdė arba toleravo žmonių, įskaitant savo šalių piliečius, grobimus arba leido naudoti savo oro erdvę neteisėtam gabenimui į sulaikymo centrus, kuriuose vykdomi kankinimai. Šiuos piktnaudžiavimus galima sustabdyti tik tarptautinei bendruomenei tvirtai įsipareigojus pripažinti pro homine („už žmogų“) principo viršenybę, t. y. žmogaus asmens orumą laikyti aukščiau už viską“.

Viena iš progų šiai intencijai paskelbti šį mėnesį taip pat yra Bažnyčios solidarizavimasis su pasaulio vargu, dėl ko kasmet birželio 26 d. minima Jungtinių Tautų Tarptautinė kankinimų aukų rėmimo diena, skirta pasisakyti prieš kankinimo nusikaltimus ir pagerbti bei paremti aukas ir nukentėjusiuosius visame pasaulyje.

Ko reikia melsti dėl kankinimų panaikinimo?

Pirmiausia – kad didėtų informuotumas: kad visame pasaulyje būtų informuojama apie kankinimų, kaip nusikaltimo, paplitimą ir būtinybę juos panaikinti. Atkreipti dėmesį į įvairias kankinimo formas ir jų pražūtingas fizines, psichologines, dvasines bei socialines pasekmes asmenims ir visuomenei.

Pranciškus sakė: „Didinti sąmoningumą visų pirma reiškia vengti abejingumo, kuris gimsta iš įpročio ir verčia mus žiūrėti į kitus abejingai, abejingai į jų problemas, kančias ir teises. Bažnyčia savo prigimtimi yra įsipareigojusi kovoti su visomis kankinimo ir kitokio žiauraus, nežmoniško ar žeminančio elgesio formomis.“ (2014 m. kreipimasis konferencijoje prieš kankinimus)

Antra, meldžiamės, kad būtų ginamos žmogaus teisės: kad būtų pabrėžiamos pagrindinės žmogaus teisės ir kiekvieno žmogaus orumas. Sekama idėja, kad kankinimai yra šių teisių pažeidimas ir todėl yra visuotinai smerkiami. Pasisakant už žmogaus teises, siekiama sukurti pasaulį be kankinimų.

Pranciškus sakė: „Kiekvienas žmogus, net pats pažeidžiamiausias, ligonis, negimęs ar pasmerktasis, yra Dievo veido ikona ir Jo kūrinijos šedevras. Todėl privalome patvirtinti neatimamą kiekvieno žmogaus orumą ir nenuilstamai ginti kiekvieno asmens pagrindines teises.“ (2015 m. kreipimasis į Jungtines Tautas)

Trečia, meldžiamės, kad būtų rodoma pagarba nukentėjusiems ir išgyvenusiems asmenims: kad būtų pagerbiamos kankinimų aukos ir asmenys, išgyvenę kankinimus. Kad būtų pripažįstama jų kančia, drąsa ir ištvermė. Pagerbiant juos, siekiama skatinti nuo kankinimų nukentėjusių asmenų gydymą, reabilitaciją, teisingumą ir dvasinę pagalbą.

Pranciškus sakė: „Turime pripažinti kankinimų aukų ir išgyvenusiųjų orumą, rodydami jiems solidarumą ir paramą. Jų žaizdos šaukiasi dangaus teisingumo ir išgydymo. Turime būti Dievo gailestingumo ir meilės įrankiai, stengdamiesi suteikti išgydymą, reabilitaciją ir teisingumą tiems, kurie kentėjo.“ (2019 m. kalba Vatikano konferencijoje dėl kankinimų)

Ketvirta, meldžiamės, kad būtų taikoma prevencija ir įgyvendinta atskaitomybė: kad būtų siekiama kankinimų prevencijos ir kaltininkų atsakomybės už savo veiksmus svarbos. Meldžiamasi, kad būtų stiprinamos teisinės sistemos, skatinamos veiksmingos kovos su kankinimais priemonės ir užtikrintos aukoms galimybės kreiptis į teismą ir gauti visokią kitokią pagalbą. Be to, valstybės ir galintieji spręsti žmonių likimus raginami ratifikuoti ir įgyvendinti tarptautines konvencijas ir sutartis prieš kankinimą.

Pranciškus sakė: „Kankinimai yra labai sunki nuodėmė žmogaus orumui ir turi būti pasmerkti be jokių kompromisų. Turime nenuilstamai dirbti, kad užkirstume kelią kankinimams, stiprintume teisines sistemas ir užtikrintume, jog atsakingi asmenys būtų patraukti atsakomybėn. Už tokius nusikaltimus negali būti nebaudžiamumo.“ (2014 m. „Viešpaties angelo“ malda)

Penkta, meldžiamės, kad būtų parodytas solidarumas ir parama: kad vyriausybės, pilietinės visuomenės organizacijos, Bažnyčia ir pavieniai asmenys solidarizuotųsi su aukomis ir nukentėjusiaisiais. Kad atsirastų pasiaukojančių grupių ir asmenų remti reabilitacijos programas, medicininę ir psichologinę pagalbą bei socialinę integraciją nuo kankinimų nukentėjusiems asmenims. Suvienijant pastangas skirtingų jėgų ir įtakų organizacijoms siekiama sukurti pasaulinę bendruomenę, kuri pasisakytų prieš kankinimus ir paremtų jų aukas.

Pranciškus sakė: „Kankinimų sukeltų kančių akivaizdoje negalime likti abejingi. Turime susivienyti kaip asmenys ir bendruomenės, kad parodytume solidarumą su aukomis ir nukentėjusiaisiais. Turime remti reabilitacijos programas, teikti medicininę ir psichologinę pagalbą ir skatinti nuo kankinimų nukentėjusių asmenų socialinę integraciją.“ (2014 m. kreipimasis Pasaulinės taikos dienos proga)