„Ar tikėti į Dievą – keistenybė?“
Tokį klausimą atvirai kelia Upsaloje gyvenantis t. Ulfas Jonssonas, SJ
Būti jėzuitu Švedijoje reiškia dalyvauti pasaulinėje Jėzaus Draugijos misijoje: gelbėti sielas, tarnaujant Bažnyčiai ir Dievo karalystei. Tačiau tai, kaip toks tikslas įgyvendinamas konkrečiai, labai priklauso nuo vietos aplinkybių bei socialinio konteksto.
Dievo klausimas Švedijoje
Kaip ir dauguma Švedijos gyventojų, augau netikinčioje šeimoje, tačiau dar jaunystėje pradėjau domėtis krikščionių tikėjimu. Būdamas jaunas žmogus, sąmoningai pasirinkau laikytis tokios nuostatos, suprasdamas, kad tai mane išskiria iš mano aplinkoje vyraujančio mąstymo būdo. Ši nuostata formavo visą mano gyvenimą. Dauguma žmonių Švedijoje mano, kad tikėti į Dievą yra keista, daugelis jų religiją laiko neracionaliu ir atgyvenusiu dalyku. Tad visai normalu, kad klausimai apie tikėjimo racionalumą ir jo vietą žmonių gyvenime visada buvo mano dėmesio centre. Kai dar būdamas studentas pradėjau mąstyti apie tai, kad noriu tapti jėzuitu, be viso kito, mane viliojo Draugijos intelektinis apaštalavimas. Jėzuitas esu jau daugiau nei 35 metus ir, žvelgdamas atgal, pastebiu, kaip giliai šios aplinkybės formavo mano, kaip jėzuito, gyvenimą.
Šiauriausia jėzuitų bendruomenė Europoje
Bendruomenėje universitetiniame Upsalos mieste gyvenu drauge su kitais trimis jėzuitais. Iš tiesų esame šiauriausiai įsikūrusi Europos jėzuitų bendruomenė. Mes atsakingi už parapiją, aukštąją mokyklą ir kultūrinį žurnalą. Upsalos šv. Lauryno parapijoje, kurioje aš, kaip suaugęs jaunuolis, 1980 m. atsiverčiau į katalikų tikėjimą, anuomet buvo 800 narių. Šiandien parapijai priklauso 3,5 tūkst. narių, o jai vadovauja t. Andreas Bergmannas, SJ.
