Jūratė Grabytė, žurnalo „Jėzuitai“ redaktorė
Anksčiau daugelio labiau kalambūru laikytas palinkėjimas: „O kad tu gyventum permainų laikais!“, šiandien jau yra tapęs grėsminga realybe, kurioje kiekvienas privalome gebėti atsakyti į klausimą: „Kuo aš šioje situacijoje pasitikiu?“ Būtent tai ir aptaria t. Vidmantas Šimkūnas, SJ, bei vertėjas Antanas Gailius savo rašiniuose, kuriais pradedamas atnaujinto dizaino ir šiek tiek didesnės apimties pirmasis šių metų žurnalo „Jėzuitai“ numeris.
Istoriko prof. Arūno Streikaus straipsnyje „Jėzuitai sovietinėje Lietuvoje: eiti ten, kur nedrąsu kitiems“ klausimas apie pamatinį pasitikėjimą, padėjusį jėzuitams atlikti savo misiją pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis, taip pat nuskamba – nors ir tarp eilučių.
„...1992-ieji, ką tik iš priespaudos išsivadavusi Lietuva, man 50 metų, energijos daug, o svajonių dar daugiau. Liepos pradžioje sulaukiu provincijolo skambučio: „Ruoškis į Ameriką.“ „Kada?“ – klausiu. „Kuo greičiau!“ „Nemoku kalbos“, – bandau pasiteisinti. „Išmoksi.“ Kaip kariuomenėje: pasakyta, ir taškas. [...] Šv. Ignaco kareiviui nedera reikšti savo nuomonės, išsakyti savo norų ar nenorų. Vyriausiasis vadas – Kristus, o jis tikrai žino, kas man geriausia,“ – taip žurnale publikuojamus prisiminimus apie savo misijos etapą, 14 metų trukusį Jungtinėse Amerikos Valstijose, Lemonte, pradeda t. Algirdas Paliokas, SJ.
Kitas ištvermingas šv. Ignaco kareivis t. Antanas Saulaitis, SJ, naujajame leidinio numeryje taip pat dalijasi prisiminimais, šį kartą – apie mums mažiau žinomą savo veiklą Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungoje, kurios pirmuoju garbės nariu pernai tapo, likdamas su jaunimu, kaip pats dažnai mėgsta juokauti, „iki pasaulio pabaigos“.
T. Algimantas Gudaitis, SJ, savo rašinyje pasakoja, kaip užsimezgė iki šiol besitęsiantis jėzuitų ir Motinos Teresės seserų bendradarbiavimas. Publikacijoje, pavadintoje „Esame vyrai, kurie meldžiasi“, jau beveik du dešimtmečius Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje į maldos grupelę susibūrę vyrai dalijasi bendros maldos patirtimis ir dvasinės kelionės įspūdžiais.
Vilniaus jėzuitų gimnazijos projektų vadovė Julija Varanavičiūtė žurnale pristato planus, kaip suteikti dar geresnes sąlygas gimnazijos pradinukams, o VJG alumnas Vytautas Jankauskas, gimnaziją vadinantis „uostu, į kurį norisi sugrįžti“, prisimindamas gimnazijoje praleistus metus paliudija, kokią grąžą per kiekvieną į gyvenimą išėjusį mokinį gauna ne tik gimnazija, bet ir visuomenė.
Susimąstyti apie pradžioje paminėtas permainas ir tai, kas jose išlieka nekintama, paskatinti turėtų rašinys „Naujasis įsakymas ir permainų kelias“ bei t. Vytauto Sadausko, SJ, komentaras apie ses. Ligitos Ryliškytės, SJE, knygą „Kodėl kryžius? Dieviškoji draugystė ir teisingumo galia“.
„Stengiamės, kad skaitydami žurnalą visi jaustume „išplėstinės jėzuitiškos šeimos“ gyvenimo pulsą ir bendrystę,“ – įžanginiame tekste rašo žurnalo vyr. redaktorius t. V. Šimkūnas. Ar mums eilinį kartą pavyko tai padaryti, įsitikinsite skaitydami pirmąjį šių metų žurnalo „Jėzuitai“ numerį.
