20 PROVINCIJOJE Kai 1569 m. jėzuitai atvyko į Lietuvą, jų skaičius tuoj pradėjo smarkiai augti, buvo įsteigta Lietuvos provincija, netrukus tapusi viena didžiausių Draugijoje. Kai 1773 m. jėzuitų ordinas popiežiaus dekretu buvo panaikintas, Rusijos valdovė Jekaterina neleido savo šalyje to dekreto skelbti, tad ir dalis Lietuvos provincijos jėzuitų toliau veikė LDK žemėse, tuo metu priklausiusiose Rusijai. 1814 m. jėzuitų ordinas vėl atgaivintas, bet 1820 m. jėzuitų veikla buvo uždrausta Rusijoje, tad ir lietuvių jėzuitų čia nebeliko… 1903 m. kovo 3 d. Kauno kunigų seminarijos auklėtinis Benediktas Andruška, slapta perėjęs Rusijos-Austrijos sieną, įstojo į Galicijos jėzuitų naujokyną ir, galima sakyti, padėjo kertinį akmenį Lietuvos jėzuitų provincijai atgaivinti. Baigęs studijas Austrijoje ir Anglijoje, 1919 m. rugpjūčio 14 d. t. B. Andruška grįžo į Kauną, profesoriavo kunigų seminarijoje. 1920 m. spalio 8 d. jis parašė išsamų laišką Draugijos generolui W. Ledóchowskiui, išdėstydamas religinę padėtį Lietuvoje ir prašydamas leidimo Kaune steigti jėzuitų mokyklą. Laiško pabaigoje Andruška rašė, kad vokiečių jėzuitų provincijolas Kösteris sutiktų duoti Lietuvai keletą tėvų, jei tam pritartų Lenkijos jėzuitų provincijolas. Antrąjį, netiesioginį, akstiną susidomėti Lietuva generolui davė klierikas Juozas Venckus. Voroneže baigęs gimnaziją aukso medaliu ir negalėdamas vykti į Varšuvą studijuoti medicinos, 1918 m. J. Venckus įstojo į Kauno kunigų seminariją ir ten susipažino su t. Andruška. Pajutęs pašaukimą į jėzuitų ordiną, J. Venckus tarėsi su t. Andruška, kuris pasiūlė kreiptis į Vokietijos provinciją. Gavęs Venckaus laišką, naujokų magistras t. Mülleris esą buvęs labai nustebintas, tačiau naujo kandidato iš Rytų atvykimas visam naujokynui pakėlė nuotaiką. Toji nuotaika netrukus persimetė ir į ordino centrą, nes t. B. Bley, 1922 m. tapęs Vakarų Vokietijos jėzuitų provincijolu, nuvyko į Romą ir papasakojo Draugijos generolui apie Juozo Venckaus įstojimą. T. Bley sakė pridėjęs, kad dar du kandidatai lietuviai prašėsi priimami į ordiną, nors iš tiesų buvo tik vienas, klierikas Jonas Paukštys. Detaliai išklausinėjęs apie lietuvius naujokus, t. generolas prašė rimtai žiūrėti į lietuvių iniciatyvą ir jai padėti. 1922 m. liepos 31 d. t. B. Bley gavo jo nurodymą vykti į Lietuvą, užmegzti dėl Draugijos uždarymo nutrauktus santykius, nuvežti vyskupams sveikinimo laišką, pasiūlyti jiems jėzuitų ordino pagalbą, priimti jų pageidavimus ir kuo daugiau išsiklausinėti apie religinę Lietuvos padėtį. Generolas Ledóchowskis buvo plataus akiračio ir drąsių planų žmogus. Gerai pažindamas Lietuvos ir Lenkijos praeitį bei politinę 1922 m. padėtį, jis suprato, kad t. Bley bus tinkamas bendradarbis vykdyti tiems planams, apie kuriuos dar 1920 m. jam rašė t. Andruška. Jo prašymas ir du lietuviai kandidatai buvo ženklas, kad jėzuitai gali grįžti į seną darbo lauką, kur jie prieš 150 metų taip sėkmingai apaštalavo. Siųsdamas t. Bley’ų į Lietuvą, generolas Ledóchowskis 1922 m. liepos 31 d. laiške rašė: „Norime pažadinti rinktiniuose Lietuvos jauPrieš 100 metų jėzuitai sugrįžo į Lietuvą T. J. Venckus ir t. B. Andruška
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==