21 PROVINCIJOJE nuoliuose pašaukimus, kad jie stotų arba į Vakarų Vokietijos, arba į Belgijos, arba į kitą kurią provinciją, tvirtai įsitikinę, kad vėliau galės grįžti į savo tėvynę ir dirbti tarp savo tautiečių bei, Dievui padedant, galės padėti savo provincijos pamatus. Iš to fakto, kad Jus dabar siunčiu į Lietuvą, negalima daryti išvados, kad anas kraštas priskiriamas Jūsų provincijai. Nuo Jūsų globos teks vėliau atsisakyti. Šiuo potvarkiu noriu, kad neapleistumėme labai geros progos, duotos Dievo Apvaizdos. Tegul gerai supranta ir vyskupai, ir kiti, kad mes norime padėti tikrosios Lietuvos provincijos pamatus.“ Gavęs tokį nurodymą, t. Bley kartu su savo padėjėju t. Drüdingu 1922 m. rugsėjo 21 d. atvyko į Kauną. Čia susitiko su įtakingais dvasininkais bei inteligentijos atstovais. Prel. Dambrauskas trumpai pristatė Kauno jėzuitų kolegijos istoriją. Svečiai sužinojo, kad, pagal Lietuvos valstybės įstatymus, anksčiau Katalikų Bažnyčiai priklausiusi nuosavybė, rusų konfiskuota ir pavesta Ortodoksų Bažnyčiai, gali būti sugrąžinta savininkui, jei jis yra Lietuvos pilietis ir tos nuosavybės reikalauja. Tas įstatymas galiojo kaip tik Jėzuitų kolegijai Kaune, kurioje anksčiau buvo įsikūręs ortodoksų vyskupas. Dabar, 1922 m., tos kolegijos savininku buvo laikomas t. Benediktas Andruška. Tuo metu jis gyveno Briuselyje, jėzuitų prekybos mokykloje dėstė rusų kalbą ir apaštalavo tarp emigrantų. Atsisveikindamas su svečiais iš Vokietijos, tuometinis vyskupijos kancleris prel. K. Šaulys surengė vakarienę ir pakvietė visus kapitulos kanauninkus. Jie teiravosi t. Bley’aus, ar sugrįš į Lietuvą t. Andruška, ar tėvai jėzuitai perims bažnyčią ir kolegiją, ir kokie kiti tėvai atvažiuos... Po šio vizito 1922 m. lapkričio 1 d. t. generolas įsteigė „Lietuvos misiją“ (Missio Litua- na), kuri jau nuo pat pradžios turėjo siekti padėti būsimosios provincijos pamatus, ir priskyrė ją Vakarų Vokietijos provincijai. T. Andruška buvo atleistas iš ankstesnių savo pareigų. Drauge su juo vykti į Lietuvą paskirtas vokietis t. Jonas Kipas. Būdamas karo kapelionu, per Pirmąjį pasaulinį karą t. Kipas keletą kartų lankėsi Lietuvoje, aukojo Mišias Aušros Vartų šventovėje ir ilgesnį laiką gyveno Ašmenoje bei Svyrių ir Naručio ežerų apylinkėse. Bet ne vien dėl to jis buvo tinkamas kandidatas Lietuvai. Iš tiesų t. Bley ir jo patarėjų apsisprendimą nulėmė tai, kad jis 1919– 1922 m. sunkiomis sąlygomis Eseno mieste sėkmingai organizavo katalikų moksleivių sąjungą „Neudeutschland“ ir Marijos sambūrį. Pavadinimas „Missio Lituana“ yra dviprasmiškas, tarsi Lietuva būtų misijų kraštas. Šiame kontekste žodis missio reiškia mažą jėzui- tų ordino vienetą, kuriam pavestas specialus uždavinys. „Lietuvos misijos“ uždavinys buvo savarankiškos ir nepriklausomos Lietuvos jėzuitų provincijos atkūrimas. Augant narių skaičiui, „misija“ pakeliama į viceprovincijos ir į provincijos rangą. Įkūrus Misiją, jėzuitų gretos Lietuvoje sparčiai gausėjo – 1940 m. jau buvo 97 nariai. Savo veiklą jėzuitai plėtojo įkurdami namus ir Šv. Ignaco Lojolos bažnyčią Šiauliuose bei įsigydami Pagryžuvio dvarą savo naujokynui. 1930 m. buvo įkurta Lietuvos jėzuitų viceprovincija, o 1936 m. – provincija. 1939 m. Lietuvos jėzuitų provincijai buvo priskirti po Pirmojo pasaulinio karo atkurti Vilniaus jėzuitų namai su Šv. Kazimiero bažnyčia, kur iki tol gyveno ir dirbo Lenkijos provincijos jėzuitai. Parengta pagal t. Broniaus Krištanavičius, SJ, straipsnį žurnale „Laiškai lietuviams“, 1973 m. Nr. 1 Pirmas iš dešinės – t. J. Kipas
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==