30 ISTORIJA mirė ir atminimo lenta Šv. Jono bažnyčioje buvo įamžintas tėvas Laurynas Norvegas – viena žymesnių Reformacijos ir Kontrreformacijos laikų Norvegijos istorijos figūrų. Lietuvos jėzuitų provincija (1608–1773): tautybės ir kalbos XVII–XVIII a. kandidatų į Lietuvos jėzuitų provinciją, kilusių ne iš Abiejų Tautų Respub- likos ar jai pavaldžių teritorijų, buvo nedaug. Vis dėlto XVIII a. viduryje Vilniuje į Jėzaus Draugiją įstojo ne vienas užsienietis, neretai – dailininkas ar architektas: 1736 m. – tėvas Ignacas Doretti iš Prahos (tapytojas, kuriam priskiriama naujokyno Vilniuje refektorių puošianti sienų tapyba); 1739 m. – brolis Mykolas Schickas iš Bavarijos (skulptorius, puošęs Šv. Jono bažnyčią Vilniuje) ir brolis Fridrikas Juozapas Obstas iš Bohemijos (dailininkas, darbavęsis ne vienoje Lietuvos provincijos jėzuitų bažnyčioje); 1759 m. – tėvas Jonas Mattekieris iš Bohemijos (architektas, sukūręs dabartinį Kauno rotušės pavidalą). 1761 m. į Vilniaus universitetą dėstyti matematikos atvyko tėvai Jonas Klaudijus Fleuret ir Jonas Rossignolis iš Prancūzijos. Po kelerių metų jie grįžo atgalios, o Lietuvos provincijoje prieglobstį rado keturi kiti 1763 m. Prancūzijoje panaikintos Jėzaus Draugijos nariai – tėvai Petras Gattey, Petras Mettra, Steponas Rousselis ir Liudvikas Verdier. Dera pastebėti, kad Lietuvos provincija XVII–XVIII a. apėmė įvairių kalbų ir kultūrų arealą – ne vien etnines lietuvių ir žemaičių žemes, bet ir Kuršą bei Latgalą, rusėniškas LDK teritorijas, Prūsijos valstybę ir Lenkijai priklausantį vad. Karališkosios Prūsijos regio- ną, taip pat Mazoviją ir Palenkę – dalį Lenkijos Karalystės. Tai lėmė, kad provincijos nariai buvo įvairių tautybių – to meto kataloguose išskiriami kaip „lietuvis“, „žemaitis“, „kuršis“, „latgalis“, „rusėnas“, „polesietis“, „mazovietis“, „prūsas“, „varmietis“. Lietuvos provincijos jėzuitų gimtoji kalba galėjo būti lietuvių, žemaičių, latvių, rusėnų, lenkų, vokiečių... Šioje kalbų maišalynėje tėvai ir studentai, matyt, susikalbėdavo lotynų kalba; kasdieniame gyvenime veikiausiai kalbėtasi lenkiškai, mat tą kalbą mokėjo absoliuti dauguma visų provincijos narių – ne vien tėvų ir studentų, bet ir brolių, kurie lotyniškai dažniausiai nekalbėjo. Draugijos panaikinimo išvakarėse, XVIII a. 7 dešimtmetyje, lietuviai ir žemaičiai sudarė maždaug 38–43 proc. provincijos narių; lietuvių kalbą mokėjo tik 27–30 proc. (maždaug kas trečias Lietuvos provincijos jėzuitas). Lietuviškai mokėjo kone visi žemaičiai, tačiau tik apie pusė įsivardijusiųjų lietuviais; be jų, šią kalbą mokėjo dar apie 3–5 proc. Lietuvos provincijos jėzuitų. XX amžiaus patirtis 1923 m. Kaune atsikūrus jėzuitams, Lietuvos misija buvo pavesta Vakarų Vokietijos (vėliau – Rytų Vokietijos) provincijai, o daugelis pirmųjų tėvų ir brolių jėzuitų buvo vokiečiai. Ilgą laiką jie ėjo ir atsakingąsias (Lietuvos misijos ar viceprovincijos vyresniojo, Kauno kolegijos ir Pagryžuvio naujokyno rektorių, Kauno gimnazijos direktoriaus) pareigas; naujokų formacija ir klierikų studijos paprastai vyko Vokietijos jėzuitų ugdymo įstaigose; kiek vėliau naujokai Pagryžuvyje, be lotynų, mokėsi ir vokiečių kalbos; šia kalba kai kurie dalykai kartais buvo dėstomi ir Kauno gimnazijoje. Kita vertus, Lietuvoje dirbantys vokiečiai jėzuitai rūpinosi išmokti lietuvių kalbą. Pavyzdį čia rodė pirmasis Lietuvos jėzuitų vyresnysis tėvas Kippas. 1923 m. liepos 20 d. atvykęs į Kauną, t. Kippas veikiai pramoko lietuvių kalbos, kurią pats vadino labai sunkia („difficillima“). Jau 1924 m. gegužės 1 d. jis pirmą kartą pasakė pamokslą lietuviškai. Netrukus per Sekminių atlaidus Aukštojoje Panemunėje sakyti pamokslai išgarsino t. Kippą tarp vietos kunigų: „Žiūrėk, tėvas Kippas, nepabuvęs Lietuvoje nė metų, jau taip gražiai lietuviškai kalba“, – stebėjosi jie. 1925 m. kalbą katalikų kongrese pasakiusį tėvą Kippą vienas iš jo dalyvių viešai pagyrė: „Aš norėčiau vadinti t. Kippą savo tautiečiu, nes jis kalbėjo apie Lietuvą, kaip savo tėvynę.“
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==