31 ISTORIJA Tėvo Kippo pavyzdžiu sekė ir kiti į Lietuvą atvykstantys jėzuitai; ne vienam jų teko laikyti valstybinius lietuvių kalbos egzaminus, o kai kurie gavo ir Lietuvos pilietybę. Kauno kolegijoje darbavęsis t. Antanas Fengeris, pakankamai pramokęs lietuvių kalbos, nuo 1926 m. pradžios jau galėjo padėti t. Kippui klausydamas išpažinčių ir sakydamas pamokymus seserims vienuolėms. 1927 m. buvo išleistas t. Fengerio parengtas lietuviškų ir iš vokiečių kalbos verstų giesmių tekstų leidinys. 1935 m. kaip puikiai išmokę lietuvių kalbą buvo įvertinti tėvai Karolis Fulstas, Juozapas Riethmeisteris ir Alfredas Fritzenas; pastarasis išleido lietuvišką knygelę „Kristaus takais. Iš Jėzaus Draugijos gyvenimo“. Kauno gimnazijoje lotynų ir graikų kalbas kelerius metus dėstęs Albertas Bisteris parengė šių klasikinių kalbų vadovėlius lietuvių kalba, kurią buvo spėjęs labai gerai išmokti. Vadovauti Pagryžuvyje kuriamam naujokynui sutikęs t. Paulius Boegneris įsipareigojo, kad atvykęs iš Vokietijos per vienus metus išmoks lietuvių kalbos. Vokiečių jėzuitai ir jų formaciją patyrę lietuviai jėzuitai, regis, sutarė neblogai, tačiau dėl formacijos ir kultūros skirtumų Lietuvoje neprigijo XX a. 3 dešimtmetyje Kaune kurį laiką darbavęsi lietuvių kilmės jėzuitai, atvykę iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Dar sudėtingesnis – nepageidautinas (ar net netoleruotinas) – atrodė sugyvenimas su lenkiškos tautinės tapatybės bendrabroliais. Būtent dėl to kai kurie lietuviai jėzuitai nebuvo patenkinti Stanislovo Rimkevičiaus, užaugusio lenkiškos kultūros aplinkoje, priėmimu į tą pačią provinciją. Kita vertus, ir pats t. Rimkevičius kurį laiką šalinosi lietuvių jėzuitų, vengdamas su jais tapatintis; ši abipusė atskirtis išnyko tik po kurio laiko. 1936 m. įkūrus Lietuvos jėzuitų provinciją ir jos vadovu tapus t. Benediktui Andruškai, kuris neslėpė antipatijos vokiečių jėzuitų kultūrai, gyvenimas Draugijos namuose tapo mažiau vokiškas ir labiau lietuviškas. Pagryžuvyje vakarais imti skaityti žymių Draugijos narių gyvenimai lietuvių kalba, Kaune ir Pagryžuvyje gavėnios metu įvestas „Graudžių verksmų“ giedojimas. Lietuvos jėzuitų gretos dar labiau sulietuvėjo po II pasaulinio karo, vokiečių jėzuitams iš Lietuvos pasitraukus. Iš svetimtaučių joje liko tik vienas latvis – t. Jurgis Čikstė-Šikštėnas. Būtent latviai – tiek senosios, prieškarinės kartos, tiek nauji ir jauni – jungėsi prie Lietuvos jėzuitų XX a. pabaigoje įkurtos Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijos. Tikėkimės, kad tinkamai priimama ir puoselėjama tautų, kalbų ir kultūrų įvairovė 2021 m. įsteigtoje Centrinės Europos jėzuitų provincijoje taps jos stiprybės ir vaisingumo šaltiniu. T. Ignacas Doretti (?). Švč. Mergelė Marija, jėzuitų globėja (1739 m.?). Buv. Vilniaus jėzuitų naujokyno refektorius (dab. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos bibliotekos skaitykla)
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==