29 ISTORIJA Dr. Liudas Jovaiša Lietuvos jėzuitai: tautybės ir kalbos Epizodiškas Lietuvos jėzuitų priklausymas Austrijos (1569–1574), Lenkijos (1574–1608) ar Vokietijos (1923–1936) provincijoms leidžia numanyti, kad šiais istorijos laikotarpiais lietuviai ar iš Lietuvos kilę jėzuitai turėjo gyventi ir dirbti kartu su svetimšaliais, tačiau galvodami apie savarankišką provinciją 1608– 1773 m. ir 1936–2021 m. turėjusius Lietuvos jėzuitus, ko gero, įsivaizduojame šią struktūrą kaip itin homogenišką ir tvirtai suaugusią su šiuo kraštu. Vis dėlto didesnės ar mažesnės kalbų ar kultūrų ir tautų įvairovės Lietuvos jėzuitų provincijoje būta bemaž visą laiką. Jėzuitų kūrimasis Lietuvoje (XVI a. pabaiga – XVII a. 1 pusė) Pirmieji Jėzaus Draugijos nariai, įkėlę koją į Lietuvą, buvo nelietuviai. 1555 m. Vilniuje apsilankė italo (?) t. Gotfrido Cervati lydimas ispanas t. Alfonsas Salmeronas, vienas iš šv. Ignaco pirmųjų bičiulių. 1569 m. Vilniuje apsistojusių pirmosios 4 jėzuitų grupelės vyresniuoju tapo Baltazaras Hostounskis iš Bohemijos; drauge su juo Vilniuje liko iš Nyderlandų kilęs kunigas Andriejus Bokacijus ir du lenkai – studentas Joakimas Petronelis ir brolis Andriejus Zaleskis. 1570 m. įkurtos Vilniaus jėzuitų kolegijos rektoriumi paskirtas lenkas Stanislovas Varševickis, o jos pirmąjį personalą sudarė 9 tautybių Draugijos nariai – lenkai, vokiečiai, po vieną čeką, austrą, kroatą, belgą, škotą, anglą, airį... Pirmasis į Draugiją įstojęs lietuvis buvo brolis Paulius Vaicekavičius, siuvėjas (1570 m. rugsėjį Vilniuje); pirmojo lietuvio kunigo (t. Jono Kumelio) šventimų teko laukti iki 1580 metų. Iki pat Lietuvos provincijos susikūrimo 1608 m., taip pat ir kurį laiką po jo, didesnę jos personalo dalį sudarė nevietiniai (ne iš Abiejų Tautų Respublikos kilę) Draugijos nariai. Svariai pasižymėjusių tėvų jėzuitų Lietuvai davė Ispanija. Tėvas Pranciškus Sunieris, kaip Lenkijos jėzuitų vyresnysis, vadovavo Jėzaus Draugijos kūrimuisi Vilniuje. Filosofiją ir teologiją Vilniaus universitete dėstė net 6 ispanai; trys iš jų (Garsija Alabianas, Mykolas Ortizas ir Benediktas de Soksas) ėjo ir rektorių pareigas, o tėvams G. Alabianui ir Antanui Arijui 1583 m. buvo suteikti pirmieji Vilniaus universiteto istorijoje daktarų (teologijos) laipsniai. Reikšminga buvo ir iš Anglijos kilusių jėzuitų grupė. Jokūbas Bosgreivas dėstė matematiką Vilniaus kolegijoje, o vėliau, išvykęs į tėvynę, buvo suimtas ir pasmerktas myriop; tik karaliaus Stepono Batoro užtarimu paleistas į laisvę galėjo grįžti į Abiejų Tautų Respubliką. Ričardas Singltonas Vilniaus universitete dėstė dogminę teologiją, o Adomas Brokas žinomas kaip ilgametis moralinės teo- logijos profesorius ir Vilniaus universiteto rektorius. Be jų, ankstyvaisiais Lietuvos jėzui- tų provincijos gyvavimo metais sutinkame vieną kitą italą (Vilniaus kolegijos-universiteto rektorius Mykolas Salpa, provincijolas Augustinas Vivaldis); švedas Laurynas Bojeris paskelbė Jono Karolio Chodkevičiaus pergalę Salaspilio mūšyje (prieš tėvynainius švedus!) šlovinančią poemą „Karolių mūšis (Karolomachija)“; išvarytas iš Rygos, Vilniaus kolegijoje
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==