21 PAŠAUKIMAS kai iš tiesų taip nebuvo; nors daugelis nuoširdžiai, bet nesėkmingai ieškojo darbo ir neturėjo net kišenpinigių, – trumpai tariant, šiuolaikinio pasaulio požiūriu, tie žmonės neturėjo nieko, kas rodytų jų padėtį ir svarbą, tačiau kiekvienas jų turėjo tai, kas neatimama, dėl ko jų skurdas ir dabartinė padėtis buvo visai nereikšminga, – kiekvienas iš jų turėjo nekintamą žmogaus orumą. Ir ši savanorių bei darbuotojų komanda, kuri ateidavo ir iki šiol ateina, kad nepaliktų šių žmonių likimo valiai, yra kiekvieno pabėgėlio žmogiškojo orumo liudininkai, nors patys pabėgėliai kartais apie tai pamiršta arba tuo nebetiki. Po aštuonių mėnesių baigiau savo tarnystę ir įstojau į universitetą. Beveik po dvejų metų Italiją pasiekė pandemija. Buvo įvesti apribojimai. Mokymo įstaigos perėjo į mokymąsi nuotoliniu būdu, užsidarė prekybos centrai, be svarbių priežasčių gyventojams buvo neleidžiama nutolti nuo savo kvartalo. Mūsų bend- ruomenė, kadangi joje buvo pagyvenusių ir sergančių jėzuitų, kurių gyvybėmis negalėjome rizikuoti, taip pat iš esmės nutraukė savo išorinę misionierišką veiklą. Aš savaitėmis neišeidavau iš namų ir daug laiko praleidau mokydamasis. Tačiau, pietų metu pažvelgęs pro savo kambario langą, matydavau tą pačią pabėgėlių eilę, stovinčią prie mūsų centro durų. Nors tuo metu Roma buvo beveik paralyžiuota, Jėzuitų centro pabėgėliams darbuotojai darbo nenutraukė. Kas rytą jie ateidavo pamaitinti alkanų migrantų. Ir taip – kasdien, per visą griežčiausių ribojimų ir draudimų laiką. Centro uždarymas netiesiogiai būtų pasmerkęs lankytojus mirčiai iš bado. Iki pavasario semestro pabaigos aš tik žvelgdavau pro langą ir gėdydamasis gėrėjausi žmonėmis, kurie, keldami pavojų savo gyvybėms, atkakliai atvykdavo tarnauti kitų paliktiesiems. Derėtų pasakyti, kad ne visi darbuotojai ir savanoriai buvo ištikimi parapijiečiai ar pamaldūs praktikuojantys katalikai. Jiems labiau galima taikyti gerojo samariečio įvaizdį. Tokiam žmogui širdis neleidžia praeiti pro šalį ir palikti to, kuris atsidūrė bėdoje, net jei jis nėra tėvynainis ir gal net praktiškai silp- nina jo šalies ekonomiką ar jai kenkia. Atėjus rudeniui ir prasidėjus paskutiniams teologijos studijų universitete metams, išprašiau rektorių kartą per savaitę leisti man nueiti į centrą, kad kartu su jo darbuotojais būčiau „pakraštyje“. Man buvo garbė vėl grįžti
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==