SCHWERPUNKT 22 į virtuvę ir dalyvauti ruošiant maistą pabėgėliams. Vėl susitikau su savo senais draugais. Be viso kito, mane sukrėtė dvi senjorės. Kas bent kartą bendravo su italėmis, žino, kad italės pensininkės dar tik įžengia į ant- rąją jaunystės fazę. Tuo metu, kai visame pasaulyje, taip pat ir mano bendruomenėje, vyko audringa diskusija dėl vakcinacijos, dėl jos teigiamų ir neigiamų padarinių bei moralinio vertinimo, šios dvi pagyvenusios ponios jau buvo pasiskiepijusios, kad galėtų tarnauti tiems, kurie šiuo metu yra labiausiai pažeidžiami ir visų palikti. Nenorėčiau, kad šitas pavyzdys būtų suprastas kaip agitacija „už“ ar „prieš“. Ne, paprasčiausiai noriu parodyti pasiaukojančią tų dviejų pagyvenusių moterų poziciją. Tuo metu jos priėmė rizikingą savo sveikatai sprendimą, kad galėtų toliau tarnauti ir rūpintis tais, kuriems to reikia. Galima klausti, o kur visame tame yra Dievas? Savo apaštališkajame laiške Fratelli tutti popiežius Pranciškus nuolat pateikia gerojo samariečio pavyzdį. Teologai toliau ginčijasi, ar šitą palyginimą pasakė Jėzus Kristus, ar jis priklauso evangelisto Luko kūrybiniam polėkiui. Kad ir koks būtų atsakymas, Kristaus sekėjams tai nieko nekeičia. Net jeigu Jėzus ir nepateikė šio palyginimo, jis pasielgė taip, kaip elgėsi gerasis samarietis. Būtent Jėzus pamatė apverktiną mūsų žmogiškąją padėtį, nes turėjo širdį, gebančią pasigailėti ir negalinčią praeiti pro stokojantį. Galiausiai jis atidavė savo gyvybę tada, kai mes „tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 8). Leisdamas laiką virtuvėje, savo drauguose savanoriuose atpažinau tokią pat širdį, kokią evangeliniame palyginime turėjo gerasis samarietis. Būtent jie negalėjo abejingai praeiti pro tuos, kuriems jų reikėjo. Būtent jie nuolat sustodavo ir skirdavo savo laiko. Būtent jie savo gyvenimiška pozicija ir darbu liudijo tą neatimamą žmogiškąjį orumą, kurį kiekvienam suteikė Viešpats ir kuris ypač atpažįstamas atstumtųjų ir labiausiai pažeidžiamų veiduose. Tai – Viešpaties šlovės atspindys, kurį sugebėjau įžvelgti tarp virtuvės prikaistuvių ir keptuvių. Kaip ir anksčiau, Viešpats yra su mumis ir ateina tarnauti, ypač – patiems „mažiausiems“, atstumtiesiems, nepageidaujamiems. O kaip aš reaguoju žvelgdamas į tokį Kristų? Iš rusų kalbos išvertė Jūratė Grabytė Š. m. balandžio 6 d. Jėzaus bažnyčioje Romoje Ivars Juhņevičs buvo pašventintas diakonu
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==