20 PAŠAUKIMAS Dažnai tenka girdėti nuomonę, kad geriausia susitikti Dievą kokioje nors maldingoje aplinkoje: bažnyčioje, vienuolyne, piligrimystėje ar ypatingu asmeninės maldos laiku. Tačiau neretai pamirštame arba nepakankamai įvertiname tai, kad Viešpats laukia mūsų, atrodytų, pačiose banaliausiose ir proziškiausiose mūsų gyvenimo vietose. Prieš ketverius metus išvykau į Romą mokytis italų kalbos, kad ateityje galėčiau studijuoti teologiją Grigaliaus universitete. Tačiau pagrindine mano italų kalbos, – o pirmiausia pačios kultūros, – mokykla tapo ne kalbų mokykla, bet Jėzuitų centras pabėgėliams (JRS). Ši tikrovė man, žmogui, atvykusiam iš šaltos Baltijos valstybės, anuomet atrodė visiškai nepažįstama, neaktuali ir svetima. Tuo metu Romoje veikė treji namai pabėgėliams: vieni – vyrams, kiti – moterims, o treti – šeimoms su vaikais. Aš dirbau Romos centre įsikūrusiame daugiafunkciame pabėgėlių centre, į kurį galėdavo ateiti kiekvienas migrantas. Čia jis galėjo gauti būtiną informaciją, juridinę ir medicininę pagalbą bei paprasčiausių dalykų, pvz., drabužių ir pavalgyti. Kasdien pas mus apsilankydavo nuo dviejų iki trijų šimtų žmonių. Beveik visi jie, net ir oficialiai turėdami pabėgėlio statusą, praktiškai gyveno gatvėje. Mano misija buvo tarnystė virtuvėje – gaminti šiems žmonėms pietus ir juos išdalyti. Kasdien virtuvėje praleisdavau daugiau kaip šešias valandas ir dažnai pagaudavau save mąstant: „Negi iš tiesų reikia būti jėzuitu, kad kasdien darytum tą patį – gamintum pabėgėliams pietus?“ Arba kildavo dar esmingesnis klausimas: „Ką aš, kaip jėzuitas, čia veikiu?“ Kartu su manimi virtuvėje dar dirbo du nuolatiniai darbuotojai: vienas – tikras romietis, antrasis – kurdas iš Irako. Taip pat kasdien atvykdavo eilinė pamaina savanorių, kurie padėdavo virtuvėje bei dalijant maistą. Dauguma šių savanorių darbavosi kartą per savaitę, kartais – ir po du kartus, jau daugiau kaip 25-erius metus. Tai buvo įvairūs žmonės: jauni, turintys šeimas ir jau išėję į pensiją, studentai, klierikai, vienuolės, banko darbuotojai – ir tikintys, ir laikantys save ateistais. Tačiau kiekvienas iš jų jautė atsakomybę ir pašaukimą pasirūpinti tais, kurie šiandien yra stokojantys. Stebėjausi tuo, kad italų kultūra pirmiausia yra orientuota į konkretų veikimą – pagalbą ir tarnystę pagal savo gebėjimus ir galimybes. Italų gyvenimiška pozicija ir įsitikinimai turi praktinę išraišką. Kitaip sakant, jeigu aš kalbu apie meilę artimui ir atsakomybę už jį, tai parodau praktiškai ir konkrečiai. Šiame centre aštuonis mėnesius praleidau tarp žmonių, atsidavusių vieniems iš labiausiai pažeidžiamų, nepageidaujamų, nepriimtų ir atstumtų. Mano bičiuliai savanoriai išmokė mane pastebėti tai, kas vertingiausia, – kiekvieno mūsų lankytojo orumą. Nors jie gyveno gatvėje ir daugelis neturėjo nieko daugiau, išskyrus kuprinę su keletu daiktų; nors daugelis jaunųjų emigrantų, bandydami išlaikyti savivertę, stengėsi parodyti, kad jiems viskas gerai ir padėtis kontroliuojama, Diak. Ivars Juhņevičs, SJ Su Dievu virtuvėje...
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==