6 DVASINGUMAS liturginės giesmės nemokėjome, bet į jas sudėdavome labai daug širdies ir muzikinės kokybės – juk repetuodavome po tris kartus per savaitę. Nors žmonės kalbėdavo, kad kažką negerai darome per Mišias, kad neva tokia muzika netinkama, vis prisimindavau tėvo Antano Saulaičio šypseną. Jis klausydavosi mūsų giesmių ir šypsodavosi, išlydėdavo mus iš bažnyčios plačia mylinčio ganytojo šypsena. Buvau įsitikinusi, kad jei tėvas Antanas mus taip palaiko, matyt, kažką darome ir gerai. Kartu jaučiau, kad bažnyčia tampa namais, o tos giesmės apie Dievą žadina manyje tai, ko net ir pati nepažįstu. Kartais koncertuose matydavau, kad klausydami giesmių žmonės verkia. Kartais patys choristai graudindavosi. Pati giedodama gospelą patirdavau tokią didelę laisvę, kokios niekur kitur neradau. Tad, nepaisant nepalankių žvilgsnių, televizijos laidų apie netinkamą mūsų giedojimą ar net kartais tiesioginio varymo iš bažnyčios („na jau angliškai mano bažnyčioje tai jūs nedainuosit!“), buvau įsitikinusi, kad tai, ką darome, yra gera. Tuo tarpu pasaulietinėje erdvėje mes visur buvome labai laukiami. Mano vadovaujamas choras buvo pavadintas „Sounds in G“, ir prasidėjo mūsų muzikinė kelionė po koncertų sales, televizijų ir įrašų studijas. Dažnai sulaukdavau klausimo, ką reiškia tas „in G“. Buvau girdėjusi gospelo giesmę, kurioje į Jėzų buvo kreipiamasi sutrumpintu vardu – thank you, Jee. Tada pirmą kartą gyvenime susimąsčiau, o kas, jeigu Dievas – ne toli danguje sėdintis teisėjas ir baudėjas, bet mano draugas, į kurį net galiu kreiptis sutrumpintu vardu? Taip, kaip draugai mane vadina ne Kristina, o Kriste. Pirmąkart susimąsčiau, kad toks Dievas gal man visai patiktų, tokį jį gal net ir norėčiau pažinti. Nieko nuostabaus, kad galvojant pavadinimą chorui, kuris niekaip nepritampa Bažnyčioje, bet gieda apie tą patį Dievą, šis trumpinys atrodė tinkamas. Norėjau giedoti apie Dievą, kuris artimas kiek- vienam gyvenimo etape. Ir kokia Nuostabi
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==