5 DVASINGUMAS Kristina Žaldokaitė Nuostabi malonė Amazing grace, how sweet the sound that saved a wretch like me! I once was los, but now I’m found; was blind but now I see. 2001-ųjų rudenį atvykau į Vilnių tarsi į svajonių miestą. Ketinau studijuoti chemiją, tačiau iškart buvau nusprendusi, kad šalia studijų ieškosiu vietos, kur galėčiau dainuoti. Dairiausi choro ar ansamblio, kurio programoje vyrautų neklasikiniai kūriniai. Po ilgų klausinėjimų ir ieškojimų netikėtai viena pažįstama užsiminė apie „kažkokį ansamblį“, kuris „kažką ten dainuoja“. Nieko daugiau nežinodama ir nieko nesitikėdama nuvykau į jų repeticiją. Išgirdau, kad jie dainuoja man nelabai pažįstamą, bet labai įdomią muziką. Tai nebuvo džiazas, bet ir ne klasika. Man paaiškino, kad tai gospelo muzika, tokia kaip filme „Netikra vienuolė“. Tapo aiškiau. Nusprendžiau pabandyti ir prisidėjau prie chorelio. Tada viskas ir prasidėjo. Choro repeticijos vyko J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje, kur galėjau stebėti, kaip panašaus amžiaus jaunuoliai mokosi muzikos, rengiasi tapti profesionaliais muzikantais. Mane tai žavėjo ir traukė taip stipriai, kad teko sau pripažinti, jog chemikės iš manęs nebus. O choro repeticijose jausdavausi taip, tarsi laikas sustoja ir aš valandai tampu laimingiausiu ir laisviausiu žmogumi pasaulyje. Kartą choro vadovas Jonas pakvietė padiriguoti mūsų chorui giesmę, ir su didele nuostaba suvokiau, kad man tai ne tik patinka, bet kažkodėl ir sekasi. Taip atradau ir muziką, kuri man nepaprastai patiko, ir naują savo talentą, apie kurį iki tol nieko nenutuokiau. Gospelo muzika patiko ir daugybei kitų jaunų žmonių, tad mūsų choras nuolatos augo. Vieną dieną vadovas Jonas pasakė dalijantis chorą į dvi dalis. Viena jų dirbs taip, kaip ir iki šiol, o kitai vadovausiu aš, ir mes kiekvieną sek- madienį giedosime per Mišias Šv. Jonų bažnyčioje. Patikino, kad bažnyčioje mūsų laukia ir viskas bus gerai. Pamenu, širdis nusirito į kulnus, o paskui pasidarė kiek juokinga: aš? vadovausiu chorui? Mišios? kokios dar Mišios?! Tačiau geriau pagalvojusi supratau, kad kaip bijau, lygiai taip pat noriu tokio iššūkio. Taip prasidėjo įdomioji kelionės dalis. Paskutinįkart Mišiose buvau buvusi su muzikos mokyklos choru. Prisiminiau, kad giedojome kažką lotyniškai ir dar „Marija, Marija“ – giesmę, kurioje buvo ne mažiau kaip 27 posmeliai (buvo, aišku, tik 6, bet mums atrodė, kad ji begalinė). Ir viskas, apie Mišias daugiau nieko nežinojau. Supratau, kad reikia pasiruošti, tad bažnyčią lankančios draugės pasiklausinėjau, apie ką tos Mišios ir kurioje vietoje ką reikėtų giedoti. Gavusi apytiksles gaires, išrinkau giesmes. Vietoje „Kyrie“ mes giedojome giesmę, prašančią, kad Dievas vestų per sunkumus. Psalmės vietoje giedodavome visada tą pačią giesmę, parašytą 121 psalmės žodžiais. Vietoje „Dievo avinėli...“ skambėdavo giesmė „Worthy is the Lamb“. Žodžiu, giesmės tarsi „į temą“, nes nė vienos
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==